Kalbų šeimos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Pasaulio kalbų šeimos
Kalbų šeimos ir jų pogrupiai

Pasaulio kalbos gali būti skirstomos į kalbų šeimas. Kalbų šeima yra genetiškai susijusių, t. y. iš vienos prokalbės kilusios kalbos. Kai kuriose kalbų šeimose, sistemiškai lyginant atskiras kalbas, galima iki tam tikro lygio šią prokalbę rekonstruoti.

Tiek praeityje, tiek šiuo metu egzistuoja hipotezės, pagal kurias atskiras kalbų šeimas galima jungti į dar didesnius vienetus, vadinamasias makrošeimas (pvz., nostratinės kalbos, eurazinės kalbos, Dene-Kaukazo. Šios hipotezės iki šiol nesusilaukė tyrinėtojų daugumos palaikymo.

Pasaulio kalbos

Pasaulyje, įvairiais skaičiavimais, yra nuo 3000 iki 6000 šnekamųjų kalbų. Kalbančiųjų tomis kalbomis skaičius labai skiriasi – nuo kinų kalbos, kurią vartoja virš milijardo žmonių ir nykstančių kalbų, kuriomis šneka vos keletas žmonių.

Paprastai kalba yra tam tikros vienos tautos kalba. Tačiau yra kalbų, kurias vartoja kelios tautos, net kelios valstybės.

Daugelį žmonių šnekamųjų kalbų (be jų dar yra dirbtinės kalbos) galima priskirti tam tikrai kalbų šeimai ir grupes. Į šeimas kalbos skirstomos pagal jų giminiškumą, t. y. į vieną šeimą patenka iš vienos prokalbės išsivysčiusios kalbos. Ši prokalbė retai yra tiesiogiai žinoma, kadangi daugelis kalbų turi trumpą rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą istoriją. Nepaisant to naudojant lyginamuosius metodus tokios prokalbės bruožus galima atkurti pagal dabartines kalbas, naudojantis rekonstrukcijos metodu dar XIX a. sukurtu August Schleicher. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbė yra atkurta rekonstrukcijos būdu (nes ja buvo šnekama dar prieš rašto atsiradimą). Kalbos, kurių nepavyksta priskirti nei vienai kalbų šeimai, vadinamos izoliuotomis.

Kalbų šeimos skirtomis į grupes ir pogrupius pagal kalbų giminiškumo laipsnį (pvz., lietuvių kalba yra indoeuropiečių kalbų šeimos baltų grupės rytų baltų pogrupio kalba).

Kalbų šeimos[taisyti | redaguoti kodą]

Skirtingi autoriai įvairiai skirsto kalbas, ir pasakyti, kiek yra kalbų šeimų, taip pat sunku kaip ir pasakyti kiek yra pačių kalbų. Žemiau pateikiamame sąraše kalbų šeimos sugrupuotos geografiškai – tai padaryta tik patogumo dėlei, kad sąrašas nebūtų toks padrikas. Šis geografinis principas nereiškia, kad tos kalbų šeimos yra tarpusavyje giminingos (pvz., sudaro kokią nors superšeimą).

Europa, šiaurės, rytų ir pietų Azija[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Indoeuropiečių kalbos
  2. Dravidų kalbos
  3. Kaukazo kalbos (paprastai manoma, kad tai dvi atskiros kalbų šeimos – Šiaurės Kaukazo ir kartvelų)
  4. Altajaus kalbos (dalis kalbininkų ginčija tiurkų kalbų, mongolų kalbų ir Tungūzų-mandžiūrų kalbų giminystę)
  5. Uralo kalbos
  6. Huritų-Urartu kalbos (išnykusios; kartais su kitomis senovės Mespotamijos kalbomis priskiriamos Azianinėms kalboms)
  7. Jukagyrų kalbos (kartais priskiriamos Uralo kalboms, kartais laikomos viena Jukagyrų kalba)
  8. Čiukčių-Kamčiadalų kalbos
  9. Jenisėjaus kalbos
  10. Andamanų kalbos (dvi šeimos)

Afrika ir pietvakarių Azija[taisyti | redaguoti kodą]

žr. pagrindinį straipsnį Afrikos kalbos

  1. Semitų-chamitų kalbos
  2. Nigerio-Kongo kalbos (anksčiau vadintos Kongo-Kordofano kalbomis)
  3. Nilo-Sacharos kalbos
  4. Khoisanų kalbos (dar vadinamos bušmėnų - hotentotų kalbomis)

Rytų ir pietryčių Azija, Ramiojo vandenyno regionas[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Australijos aborigenų kalbos (daug šeimų)
  2. Austroazinės kalbos
  3. Austronezinės kalbos (dar vadinamos malajų - polineziečių kalbomis)
  4. Miao-jao kalbos (dar vadinamos Hmongų - mienų kalbomis)
  5. Japonų kalbos (dažnai visos laikomos japonų kalbos tarmėmis)
  6. Papuasų kalbos (daug šeimų)
  7. Kinų-tibetiečių kalbos
  8. Tajų-kadajų kalbos

Šiaurės Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Žinomas lingvistas Dž. Greenbergas (J. Greenberg) pasiūlė senąsias Amerikos kalbas klasifikuoti į tris grupes:

  1. Eskimų-aleutų kalbinė grupė
  2. Na-Dene kalbinė grupė
  3. Amerind kalbinė grupė,

tačiau dėl senųjų Amerikos kalbų klasifikacijos diskusija tebevyksta.

Nuoroda[taisyti | redaguoti kodą]

Centrinė Amerika ir Pietų Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Izoliuotos kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Europa[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Baskų kalba (Ispanija, Prancūzija)
  2. Etruskų kalba (Italija; išnykusi)

Azija[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Ainų kalba (Japonija; kartais ainų kalbos tarmės laikomos atskiromis kalbomis)
  2. Burušų kalba (Pakistanas, Indija; bandoma susieti su Jenisėjaus kalbomis)
  3. Korėjiečių kalba (Pietų Korėja ir Šiaurės Korėja; kartais siejama su Altajaus kalbomis)
  4. Nivchų kalba (Rusija)
  5. Kalto kalba (Indija; dar vadinama nahalių kalba)
  6. Šumerų kalba (išnykusi)
  7. Elamitų kalba (išnykusi)
  8. Hatų kalba (išnykusi; kartais siejama su Šiaurės Kaukazo kalbomis)

Afrika[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hadzų kalba (Tanzanija; kartais priskiriama Khoisanų kalboms).

Šiaurės Amerika, Centrinė Amerika ir Pietų Amerika[taisyti | redaguoti kodą]

žr. pagrindinį straipsnį Indėnų kalbos

Gestų kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Kreolų kalbos, pidžinas ir mišriosios kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Dirbtinės kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Tolesnio grupavimo bandymai[taisyti | redaguoti kodą]

Kalbininkai mėgina susieti jau išskirtas kalbų šeimas tarpusavyje (į superšeimas), bei atrasti izoliuotų kalbų ryšius su kitomis kalbomis. Žemiau pateikiami įvairių kalbininkų pasiūlyti kalbų šeimų grupavimai (visi jie nėra iki galo įrodyti):

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuolaikinė[taisyti | redaguoti kodą]

  • Raymond C. Gordon (Hrsg.): Ethnologue: Languages of the World, 15. Aufl., Dallas: SIL, 2005, ISBN 1-55671-159-X
  • Merritt Ruhlen: A Guide to the World's Languages, Volume 1: Classification. Stanford: Stanford University Press, 1987, Nachdruck 2000: ISBN 0-8047-1894-6
  • Charles F. Voegelin & Florence M. Voegelin: Classification and Index of the World's Languages. New York: Elsevier, 1977, ISBN 0-444-00155-7

Istorinė[taisyti | redaguoti kodą]

  • Franz Nikolaus Finck: Die Sprachstämme des Erdkreises. Berlin: Teubner, 1909
  • Ernst Kieckers: Die Sprachstämme der Erde. Heidelberg: Winter, 1931
  • Wilhelm Schmidt: Die Sprachfamilien und Sprachenkreise der Erde, 1926, Nachdruck 1977: ISBN 3-87118-277-X