Mongolų kalbos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Mongolų | |
|---|---|
| Paplitimas: | Azija (Mongolija, Rusija, Kinija) |
| Kalbų skaičius: | 14 |
| Kilmė: |
Altajaus |
| ISO 639-2: | |
 |
|
| Klasifikacija: | šiaurės, pietryčių |
Mongolų kalbos - Altajaus kalbų grupė.[1] Mongolų kalbos kartu su tiurkų ir tungusų-mandžiūrų kalbomis sudaro Altajaus kalbų šeimą.
Vartojamos Mongolijoje, Rusijoje, Šiaurės ir šiaurės rytų Kinijoje. Kalbančiųjų 5,7 mln. Skiriamos šiaurės mongolų (buriatų, kalmukų, mongolų, oiratų), pietryčių (baoanių, daūrų, dunsianų, mongorų) ir tarpinės mongolų kalbos (senoji mongolų rašto ir mogolų kalba). Mongolų kalboms priskiriama kidanių kalba.
Mongolų kalbos susiformavo apie XIV a.-XVI a. iš senosios mongolų kalbos tarmių. Mongolų kalbos - agliutinacinės. Raštą turi mongolų, buriatų, kalmukų, oiratų.[2]
Šaltiniai [taisyti]
- ↑ "[1] Ethnologue"
- ↑ Mongolų kalbos. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių
