Izoliuotos kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Izoliuota kalba – tokia natūralioji žmonių kalba, kuri neturi jokio įrodyto genetinio ryšio su kitomis gyvosiomis kalbomis; t. y. tai kalba, kuri nėra kilusi iš prokalbės, bendros su kita kalba. Faktiškai, izoliuotoji kalba yra kalbų šeima, turinti tik 1 narį.

Plačiausiai žinomos izoliuotos kalbos yra ainų kalba, baskų kalba, burušų kalba ir korėjiečių kalba, tačiau kai kurie kalbininkai teigia atradę kiekvienos iš jų genetinius ryšius su kitomis kalbomis (ir jas priskiria, atitinkamai, karasuk, Dene-Kaukazo, ir Altajaus kalbų šeimoms).

Kai kurios kalbos tapo izoliuotomis istoriniais laikais, kai išnyko visos kitos joms giminingos kalbos. Pvz., Pirahã kalba (vartojama Brazilijoje) yra paskutinė išlikusi Mura kalbų šeimos atstovė. Tuo tarpu kitos kalbos, pvz., baskų, išliko izoliuotomis per visą istorijoje aprašytą laikotarpį.

Prie izoliuotų kalbų priskiriamos visos nesuklasifikuotos kalbos. Tačiau nesuklasifikuotomis įvardijamos tos kalbos, apie kurias nėra surinkta pakankamai patikimų duomenų ir kurios nėra moksliškai ištirtos (pvz., daugelis Afrikos bei indėnų kalbų). Tuo tarpu izoliuotomis įvardijamos tos kalbos, kurios jau yra daug ir intensyviai tirtos, tačiau jokie jų ryšiai su kitomis kalbomis nebuvo patikimai įrodyti.

Giminingų kalbų paieškos[taisyti | redaguoti kodą]

Genetinis ryšys – tai istorinės kalbotyros (arba kitaip – diachroninės kalbotyros) sąvoka, reiškianti, kad dauguma dabar pasaulyje vartojamų kalbų yra kilusios iš nedidelio skaičiaus prokalbių (iš vienos prokalbės kilusios kalbos priskiriamos vienai kalbų šeimai).

Kai kurie kalbininkai (ne visi) mano, kad visos pasaulio kalbos yra kilusios iš vienos prokalbės. Šiuo atveju, dabar išskiriamos kalbų šeimos būtų tik viršutinės kalbų medžio šakos, arba pirminės prokalbės tarpinės formos. Dėl to izoliuotos kalbos susilaukia didelio kalbininkų dėmesio, siekiant nustatyti jų ryšius su kitomis kalbomis.

Kai kuriose situacijose gali atsirasti kalba, neturinti protėvių (t. y. kilusi ne iš prokalbės). Pvz., kurtiems tėvams auginant girdinčius vaikus be kontakto su kitais žmonėmis, tarp tų vaikų galėtų atsirasti ir išsivystyti pilnavertė kalba. Geriausiai ištirtas naujos kalbos atsiradimo atvejis Nikaragvos ženklų kalba. Taip yra daug kreolų kalbų bei dirbtinių kalbų (pvz., esperanto), kurios neturi konkretaus protėvio.

Terminologija[taisyti | redaguoti kodą]

Izoliuotų kalbų nereikia painioti su izoliacinėmis kalbomis (kitaip – analitinėmis kalbomis), kurių morfemos yra visaverčiai žodžiai (skirtingai nuo sintetinių kalbų). Taip pat terminas izoliuotos kalbos neturi nieko bendra su kalbos (ir ja kalbančiųjų) geografine ar kitokia izoliacija.

Mirusios izoliuotos kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Izoliuotos kalbos terminas labai atsargiai taikomas išnykusioms kalboms. Pvz., šumerų kalba yra pripažįstama izoliuota kalba, nes ji yra pakankamai gerai ištirta, ir duomenų pakaktų atpažinti jai giminingą dabar vartojamą kalbą (jeigu tokia būtų). Tačiau dauguma išnykusių kalbų yra prastai dokumentuotos, ir duomenų nepakanka aiškioms išvadoms padaryti. Pvz., etruskų kalba dalies kalbininkų priskiriama indoeuropiečių kalboms; tačiau duomenų tai įrodyti arba paneigti nepakanka.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]