Karibų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karibų kalbų arealas. Šviesesne spalva pažymėtos teritorijos kur kalbos jau išnyko

Karibų kalbos – indėnų kalbų šeima, kurios kalbos paplitusios Pietų Amerikos šiaurėje: nuo Amazonės žiočių rytuose iki Ramiojo vandenyno pakrantės Kolumbijoje (ten jau išnyko). Karibų kalbos taip pat buvo paplitusios ir Mažųjų Antilų salose, kur karibai išstūmė vietinius aravakus. Daugelis karibų kalbų tarpusavyje panašios, todėl kartais išskiriamos kaip viena kitos tarmės. Dėl to, kalbų skaičius skirtingais skaičiavimais svyruoja tarp 25-40, iš kurių 20-30 tebevartojamos. Iš karibų ir aravakų kalbų vietomis susidarė naujos kalbos, kaip antai garifunų kalba Centrinėje Amerikoje. Gausiausiai tebevartojamos karibų kalbos yra karibų ir makušių.

Kai kurie kalbininkai dėl bendrų morfologinių ypatybių karibų kalbas laiko giminingas že ir tupių kalboms.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Karibų
  • Gvianos karibų: tirijo, karichonų, kašujanų [varikjanų], vaivajų, hiškarjanų, akurijo, sikianų-saluma, hianakotų
  • Šiaurės Amazonijos karibų: atruahių [atrovarių, vaimirių], makušių, pemonų [arekunų], akavajų [kapongų], patamonų [ingarikų], pavišianų
  • Vidurio karibų: vajanų, apalajų, makiritarių [dekvanų], mapojų-jabaranų
  • Pietų Amazonijos karibų: bakairių, kuikurų [kalapalų], čikanų, matipuhių [nahukvų], ararų [parų]
  • Jukpų: chaprerijų, jupkų, kojaimų
  • Panarų