Elamitų kalba
| Elamitų kalba | |
| Kalbama | Elamas (dab. pietų Iranas) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | mirusi kalba |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | (elamitų-dravidų?) elamitų |
| Rašto sistemos | elamitų dantiraštis, protoelamitų dantiraštis (?), elamitų linijnis raštas (?) |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-3 | elx |
Elamitų kalba – mirusi kalba, naudota senovės Elamo gyventojų. Jos vartojimo tarpsnis datuojamas maždaug tarp XXIX a. pr. m. e. ir VI a. pr. m. e. vidurio, o jos vartojimo erdvė apėmė senovės Elamą – daugiausia dabartinio Irano pietinę dalį. Jokių tvirtesnių kalbinių ryšių su kitomis kalbomis nenustatyta, todėl elamitų kalba paprastai laikoma izoliuota (nors iškelta keletas hipotezių apie galimas sąsajas).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Elamitų kalba žinoma iš rašto paminklų, užrašytų elamitų dantiraščiu, kuris remiasi skiemenų atvaizdavimu. Elamito dantiraščiu užrašytų kalbos paminklų randama iš 2500–331 m. pr. m. e. laikotarpio. Dar rasta protoelamitų dantiraščio (logograminio) paminklų, kurie datuojami 3100–2900 m. pr. m. e. Be to, rasta keletas užrašų linijiniu elamitų raštu – jis naudotas III tūkstantmečio pr. m. e. paskutinįjį ketvirtį.
Išskiriamos šios elamitų kalbos raidos pakopos:
- senoji elamitų kalba (~2600–1500 m. pr. m. e.)
- vidurinė elamitų kalba (~1500–1000 m. pr. m. e.)
- naujoji elamitų kalba (1000–550 m. pr. m. e.)
- Achemenidų elamitų kalba (550–330 m. pr. m. e.)
Senoji kalba žinoma daugiausia iš protoelamitų dantiraščio užrašų, vidurinė laikoma klasikine elamitų kalba, naujoji (jos paminklų maža) buvo jau veikiama persų kalbos, o Achemenidų elamitų kalba vartota, kuomet Elamą jau valdė arijams persams priklausantys Achemenidai. Vėlyvuoju laikotarpiu rasta nemažai keliakalbių užrašų (pvz., Behistuno įrašai). Kalba galutinai nunyko, kai Aleksandras Makedonietis užkariavo Persiją.
Gramatika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Elamitų kalba agliutinacinė, turėjo daugybės linksnių sistemą, gyvųjų ir negyvųjų objektų gimines, buvo būdingas priesagų absorbavimas. Sakinio žodžių tvarka – SOV (veiksnys-papildinys-tarinys).
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Panašu, kad elamitų kalba neturi jokių didesnių panašumų su kitomis kaimyninėmis to meto kalbų šeimomis – semitų, indoeuropiečių ar šumerų. Populiariausia hipotezė (elamitų-dravidų kalbos) sieja elamitų kalbą su dravidų kalbomis ir nežinoma Indo slėnio civilizacijos kalba.
Pavyzdys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vidurinės elamitų kalbos pavyzdys:
- U Šutruk-Nahhunte, šak Halluduš-Inšušinak-ik, sunki-k Anzan Šušun-ka. Erientum tipu-h ak hiya-n Inšušinak nap-ir u-ri-me ahan hali-h-ma. hutta-k hali-k u-me Inšušinak nap-ir u-ri in lina tela-k-ni.
- Aš, Šutruk-Nahhuntė, Haluduš-Inšušinako sūnus, Anšano ir Šušo karalius. Nulipdžiau plytas ir iš jų pastačiau rūmus manajam dievui Inšušinakui. Lai mano darbas būna auka manajam dievui Inšušinakui.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Elamitų gramatika, žodynas, tekstai (ispanų k.)
- Elamitų kalbos aprašymas (rusų k.)
- Apie galimas kalbos sąsajas (anglų k.)