Juozas Urbšys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Urbšys
Juozas Urbšys.jpg
Gimė: Rusija 1896 m. vasario 29 d.
Šeteniuose, Kėdainių raj.
Mirė: 1991 m. balandžio 30 d. (95 metai)
Lietuva Kaune
Sutuoktinis(-ė): Marija Urbšienė-Mašiotaitė
Veikla: nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas
Žymūs apdovanojimai:

Juozas Urbšys (1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių raj. – 1991 m. balandžio 30 d. Kaune) – nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

19051907 m. gyveno Zaosėje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą. Po Spalio revoliucijos dirbo Sovietų Rusijos Darbo liaudies komisariate.[1]

J. Urbšio tėvonija
Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas, 1939 m.

1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 19191922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio bataljone, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos ministrų kabinetas 1939 m. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo dėka ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 19431944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1954 m. peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavus kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M. Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.[2] 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

J. Urbšys buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. Labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.

Tarpukario metais išvertė Georges Duhamel romaną „Salavino dienoraštis“ (1930 m.), po 1956 m. vertė prancūzų klasiką: Gustave Flaubert „Jausmų ugdymas“ (1959 m.), Allain-Rene Le Sage „Šlubas velnias“ (1961 m.), Romain Rolland „Kola Brenjonas“ (1966 m.), Molière „Tartiufas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas-bajoras“, „Tariamasis ligonis“ ir kitas komedijas (1967 m.), Abbé Prévost „Manona Lesko“ (1968 m.), Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybos“ (1972 m.).

Atgimimo metais išleido knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988 m., 90 000 egz.) [3], „Atsiminimai“ (1988 m., papildomas leidimas 1990 m.).[4]

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Atminimo įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Postas
Prieš tai:
Stasys Lozoraitis
Lietuvos užsienio reikalų ministras
19381940 m.
Po to:
Vincas Krėvė-Mickevičius

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Juozas Urbšys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 385 psl.
  2. Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius. – V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2004. – 98, [1] p. – ISBN 9955-11-348-0
  3. Juozas Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. – V.: Mintis, 1988. – 107, [2] p. – ISBN 5-417-00307-7
  4. Juozas Urbšys. Atsiminimai. – K.: Spindulys, 1990.
  5. http://www.kaunas.lt/go.php/lit/Garbes_pilieciai/385
  6. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=URB%D0YS%20JUOZAS

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]