Jonas Aistis
 |
|
|---|---|
 |
|
| Poeto Jono Aisčio portretas | |
| Gimė: | 1904 m. liepos 7 d. Kampiškės, Panemunės valsčius, Kauno apskritis |
| Mirė: | 1973 m. birželio 13 d. (68 metai) Vašingtone |
| Tėvai: | Kazimieras Aleksandravičius Marijona Razulevičiūtė |
| Veikla: | lietuvių lyrikas, eseistas |
| Alma mater: | VDU, 1936 m. Grenoblio universitetas |
Jonas Aistis-Aleksandravičius (1904 m. liepos 7 d. Kampiškėse, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje – 1973 m. birželio 13 d. Vašingtone, 2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse) – lietuvių lyrikas, eseistas.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Gimė Jonu Aleksandravičiumi. Iki 1940 m. pasirašinėjo kaip Kossu-Aleksandravičius, Aleksandriškis, Kuosa-Aleksandriškis, nuo 1952 m. oficiali pavardė Aistis.
- 1904 m. liepos 7 d. gimė Kampiškėse, Panemunės valsčiuje, Kauno apskr. 1907–1913 m. gyveno Rumšiškėse, o 1913–1919 m. – Išlauže.
- 1927 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. VDU studijavo lituanistiką, dirbdamas raštininku Žemės ūkio banke.
- Nuo 1936 m. studijavo prancūzų k. ir literatūrą Grenoblio universitete,
- 1944 m. apgynė disertaciją Evangelijos tekstų vertimų į senąją provansalų kalbą lingvistiniai etiudai.
- 1944–1945 m. dirbo Nicos archyve ir Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje.
- 1946 m. persikėlė į JAV. Marianapolio kolegijoje dėstė lietuvių k.
- 1952–1958 m. dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas.
- Nuo 1958 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
- 1973 m. birželio 13 d. mirė Vašingtone. 2000 m. birželio 29 d. perlaidotas Rumšiškių kapinėse.
[taisyti] Kūryba
Akcentavo neoromantikų kartos idealus. Vėlyvojoje kūryboje daug dėmesio skyrė Lietuvai ir lietuvybei.
Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.
Populiariausias savo kartos lietuvių poetas: besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą.
Aisčio eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti.
Poetas rėmėsi romantizmo atgaivinta katarsio teorija: lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos („Daina graudyn ir įstabyn“).
Poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą ir kompoziciją sieti su judriu vidiniu muzikalumu – esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, ištirpydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškas soneto ir rondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos.
[taisyti] Bibliografija
[taisyti] Eilėraščių rinkiniai
- Eilėraščiai (1932),
- Imago mortis (1934),
- Intymios giesmės (1935),
- Užgesę chimeros akys (1937, Valstybinė premija),
- Be tėvynės brangios (1942),
- Nemuno ilgesys (1947),
- Sesuo buitis (1951),
- Kristaliniam karste (1957);
[taisyti] Kita
- Esė ir prisiminimų knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935),
- Apie laiką ir žmones (1954),
- Milfordo gatvės elegijos (1969).
- Parengė Jurgio Baltrušaičio Poeziją (1948),
- Kazio Binkio Lyrika (1952),
- Laisvės kovų dainos (1962),
- Su Antanu Vaičiulaičiu sudaryta Lietuvių poezijos antologija (1951).
[taisyti] Šaltiniai
[taisyti] Literatūra
- Vytautas Kubilius. Jonas Aistis: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 1999.
- Vytautas Kubilius. Jonas Aistis, Katarsis, Vilnius,1988.
- Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika, Vilnius,1982.
- Vytautas Kubilius. Aistis, Jonas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, 2001, ISBN 9986-513-95-2, Interaktyvi.
