Jurgis Baltrušaitis (1873)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurgis Baltrušaitis
BaltrušaitisJurgis.jpg
Gimė: 1873 m. gegužės 2 d.
Paantvardys, Jurbarko valsčius
Mirė: 1944 m. sausio 3 d. (70 metų)
Paryžius, Prancūzija
Sutuoktinis(-ė): Marija Olovianščikova
Vaikai:

Jurgis

Veikla: poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas
Alma mater: Maskvos universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Jurgis Baltrušaitis (1873)Vikiteka
Aleksandras Skriabinas su Jurgiu Baltrušaičiu 1913 m.
Aleksandro Skriabinio ir Jurgio Baltrušaičio labdaros koncerto afiša
Atminimo lenta Maskvoje, ant pastato Povarskaja g. 24

Jurgis Baltrušaitis (1873 m. gegužės 2 d. Paantvardyje, Jurbarko valsčius – 1944 m. sausio 3 d. Paryžiuje, palaidotas Mon Ružo kapinėse) – Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas, diplomatas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

18851893 m. mokėsi Kauno gimnazijoje, ją baigęs gyveno Maskvoje. 1898 m. baigė Maskvos universiteto Gamtos skyrių, kartu studijavo literatūrą, mokėsi kalbų.

1899 m. su bendramoksliu Sergejumi Poliakovu įkūrė leidyklą „Skorpion“ (Скорпион), bendradarbiavo simbolistų leidiniuose „Северные цветы“, „Весы“. 1899 m. slapta vedė Mariją Olovianščikovą (1878–1948) 1903 m. jiems gimė sūnus Jurgis. 19121914 m. bendradarbiavo laikraštyje „Русь“, žurnaluose „Правда“, „Золотое руно“, „Русская мысль“, „Русские ведомости“, „Заветы“, „Северные записки“, 1913 m. angliškame žurnale „The Mask“.

Po 1917 m. trumpai vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai. 19201922 m. Lietuvos specialiosios misijos vadovas, 1922–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras SSRS, nuo 1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjas.

Rusės žmonos, Maskvos pirklių palikuonės, namuose Povarskaja (sovietmečiu Vaclavo Vorovskio) g. 24. įkūrė Lietuvos Respublikos atstovybę. Pastatas iki šiol priklauso Lietuvos Respublikai. Buvo vienas pirmųjų diplomatinio korpuso atstovų sovietų Maskvoje. Išduodamas Lietuvos Respublikos kelionės dokumentus persekiojamiems žymiems Rusijos inteligentijos atstovams, sudarė galimybes jiems pasitraukti į Vakarus, prisidengiant lietuvių pabėgėlių grįžimu į Tėvynę. Tai pelnė baltosios rusų emigracijos pagarbą jaunai Lietuvos valstybei. Turėjo didelį autoritetą Maskvoje reziduojančiame diplomatiniame korpuse, tarpukaryje ilgą laiką buvo renkamas šio korpuso seniūnu.

1932 m. Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas žymiausių rusų ir lietuvių simbolistų. Rašė lietuvių ir rusų kalbomis. Poezijai rusų kalba (apie 300 eilėraščių) būdinga amžinųjų būties tiesų, gyvenimo prasmės filosofiniai apmąstymai, elegiška rimtis, abstraktūs simboliniai vaizdai, klasikinė forma. Lietuvių kalba parašytuose kūriniuose Lietuvos išlikimo tema, filosofinė refleksija ir alegorija jungiama su kaimo buities ir gamtos vaizdais. Kūryba turėjo įtakos lietuvių poetams. Išvertė į rusų kalbą H. Ibseno, O. Vaildo, A. Strindbergo, Dž. Bairono kūrinių.

Jo poezijos išversta į anglų, italų, lenkų ir kitas kalbas. Į lietuvių kalbą Jurgio Baltrušaičio eilėraščių išvertė Balys Sruoga, Faustas Kirša, Linas Broga. [1]

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Žemės laiptai, (Земные ступени), Москва, Скорпион, 1911 m.
  • Kalnų takas, (Горная тропа), Вторая книга лирики Москва, Скорпион, 1912 m.
  • Įkurtuvės, satyrinė poema, lietuvių kalba, Kaunas, Valstybinė leidykla, 1941 m.
  • Ašarų Vainikas, eilėraščių rinkinys, Kaunas, Valstybinė leidykla, 1942 m.
  • Žemės pakopos, Zemnyja Stupeni: elegijos, giesmės, poemos, iš rusų k. vertė J. Valaitis. Tiubingenas, A. Urbonas, J. Kapočius, 1947 m.
  • Lelija ir pjautuvas, (Лилия и серп), Париж: YMCA Press, 1948 m.
  • Poezija, Bostonas, Kun. P. M. Juras, 1948 m.
  • Poezija. – Vilnius, 1967.
  • Medis ugnyje (Дерево в огне, стихи). Вильнюс, Vaga, 1969 m., 2 leidimas 1983 m.
  • Žemės laiptai: elegijos, giesmės, poemos, Kalnų takas, vertė Linas Broga. – Vilnius: Vaga, 1973.
  • Lelija ir pjautuvas, poezija. Iš rusų kalbos vertė Linas Broga. – Vilnius: Vaga, 1996.
  • Menka, ką tu vien protu žymi…, poezija. – Kaunas: Vada, 2000.
  • Apimti žmogų iki dugno. – Vilnius: Aidai, 2001.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Viktorija Daujotytė. Jurgis Baltrušaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 577 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Viktorija Daujotytė. Jurgis Baltrušaitis. – Vilnius, 1974.
  • Виктория Дауётите. Юргис Балтрушайтис: монографический очерк. – Вильнюс: Vaga, 1983.
  • Viktorija Daujotytė. Su Jurgiu Baltrušaičiu. – Vilnius: Regnum, 1994.
  • Gintauta Kievišienė, Vytautas Kutkevičius, Nijolė Norkienė. Jurgio Baltrušaičio pėdos gimtinėje. – Jurbarkas: Šviesa, 1997.
  • Lietuvių rašytojai. Bibliografinis žodynas: A-J. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 107–113
  • Laimonas Tapinas. Imk, klajokli, žibintą vilties. – Vilnius: Alma littera, 2000.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]