Elegija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Elegija (gr. elegeia < elegos – rauda) – lyrikos žanras, antikos poezijos kūrinys ir iš jo susiformavęs vėlesnių laikų eilėraštis, kuriame vyrauja graudulio, liūdesio, susimąstymo nuotaikos; elegijai būdingas poetinis intymumas, švelnumas ir asmeninio gyvenimo atskleidimas.

Iš pradžių elegijos tematika buvo įvairi: karo heroika, patriotizmas, meilė, vėliau įsigalėjo sielvarto, meilės kančių motyvai. Žymiausi antikinės elegijos kūrėjai – Kalinas, Solonas, Ovidijus, Katulas. Elegija buvo populiari XVIIXVIII a. Tai asmeninių išgyvenimų, filosofinės refleksijos, tylaus liūdesio, ilgesio nuotaikų eilėraščiai, neturintys specifinės eiliavimo formos. Romantizmo laikais neteko žanrinio apibrėžtumo. Elegijas kūrė Persis Bišas Šelis, Johanas Volfgangas Gėtė, Raineris Marija Rilkė, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kubilius, Vytautas. Žanrų kaita ir sintezė. V., 1986