Katarsis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Katarsis (gr. katharsis 'apvalymas') – dvasinis apsivalymas, jausmų išlaisvinimas, susitapatinus su kenčiančiu ir žūstančiu už tiesos idealus pagrindiniu tragedijos, romano veikėju.

Pirmą kartą šį terminą pavartojo senovės graikų mąstytojas Aristotelis, rašydamas apie tragedijos poveikį žiūrovui.

Stebėdamas sukrečiantį konfliktą žiūrovas nejučia ima galvoti ir apie savo gyvenimą, jo esmines vertybes. Tragedijos veikėjų žūtis ir kančios sukelia jaudulį ir gailestį, bet kartu tas jaudulys ir gailestis tarytum apvalo, išvaduoja nuo susikaupusių slogių emocijų, ir po spektaklio (arba baigus skaityti romaną) žiūrovas (skaitytojas) jaučiasi dvasiškai tvirtesnis, jam darosi aiškesnės jo paties gyvenimo vertybės.