Kompozicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stanislovo Radvilos Pamaldžiojo antkapis – seniausia Lietuvos profesionalioji apvaliosios skulptūros memorialinė kompozicija (fragmentas)
Grafikos kompozicija: M. K. Čiurlionio „Rex“

Kompozicija – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma. Dailės ir architektūros kompozicija sukuriama kontrastuojant, harmonizuojant, bei akcentuojant plastinės raiškos priemones (linijas, plokštumas, tūrius, spalvas, šviesą, šešėlius), nustatant vaizdo dalių proporcijas ir ritmą. Kompozicijos pobūdis priklauso nuo kūrinio paskirties ir medžiagų savybių, individualių autoriaus tikslų ir pasirinkto meninio stiliaus ar krypties principų.

Kompozicija taip pat yra vadinamas žmogaus figūros komponavimo būdas: chiazmas, en face, kontrapostas, profilis, profil perdu, spiralinė figūra, trys ketvirčiai, bei užbaigtas savarankiškas dailės kūrinys (paveikslas, statula, estampas bei kt.). Terminas paprastai netaikomas škicui, etiudui, eskizui (t. y. šiems dalykams netaikomi jo reikalavimai).

Rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės kompozicijos rūšys yra atviroji bei uždaroji kompozicija. Atviroji yra ekspresyvi, dinamiška. Jos atmainos - asimetriškoji, diagonalioji, fragmentinė, spiralinė, vertikalioji. Jos elementai dėstomi išcentrinėmis kryptimis arba tolygiai, nepabrėžiant svarbiausios dalies. Todėl vaizdas atrodo neužbaigtas, žiūrovas skatinamas jį pratęsti vaizduotėje.

Uždaroji kompozicija yra statiška, racionali, taisyklinga. Uždarosios kompozicijos atmainos - antitezinė, centriškoji, chiazmas, frontalioji, kulisinė piramidinė, simetriškoji. Jos elementus grupuojant centriškai apie pagrindines vaizdo ašis bei taškus, sukuriamas darnos, stabilumo, užbaigtumo įspūdis.

Pagal santykį su tikrove vaizduojamosios dailės kompozicija gali būti iliuzinė, pagrįsta optikos bei perspektyvos dėsniais, ir simbolinė, perteikianti prasminius objektų ryšius - atvirkštinė perspektyva, kontinuacinė maniera simultaninė kompozicija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Erdvinių vaizdų kompozicija

Antikos, renesanso, klasicizmo epochose vyravo uždaroji, manierizmo, baroko bei naujausiųjų laikų kūryboje - atviroji kompozicija. Klasikinėje bei realistinėje dailėje imituojant tikrovės pavidalus taikyti perspektyvos dėsniai (kvadratūra, rakursas, repusuaras, planas, sotto in su), senovės Egipto, Bizantijos, romanikos, gotikos, modernizmo mene siekta simbolinės raiškos.

Nuo seno bandyta suformuluoti universalias komponavimo taisykles (aukso pjūvis, euritmija, kanonas, modulis, moduloras, modusas). Ypač griežtomis kompozicijos normomis, apibrėžtomis Paryžiaus karališkojoje tapybos ir skulptūros akademijoje, vadovavosi klasicizmo, vėliau akademizmo dailininkai. Nuo XIX a. paplito laisvi, spontaniški, kūrėjo individualybę išreiškiantys komponavimo būdai.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Dailės žodynas, VDA leidykla, Vilnius, 1999.
Commons-logo.svg Vikiteka: Kompozicija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka