Kariauna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kariauna – nedidelė reguliari profesionalių raitųjų karių kariuomenė, savotiška genties vado, vėliau kunigaikščio asmens gvardija. Lietuvoje atsirado karinės demokratijos laikotarpio pabaigoje, formuojantis ankstyvojo feodalizmo struktūroms, ir iš pradžių gyvavo kaip menkai organizuota „vienkartinė“ protokariauna, kurios nariai ar bent jau jų dauguma gyveno savo ūkiuose ir buvo ekonomiškai nepriklausomi nuo kariaunos vado.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės germanų kariauna žinoma nuo I a. pr. m. e. Iš pradžių buvo laikina, nuo I a. kariauna sudarė kariuomenės branduolį. Kariauną išlaikydavo vadas, o ši jį gindavo. Kariaunos nariai, praturtėję per karo žygius, ilgainiui virto karine aristokratine genties aukštuomene. Germanams IV a.VI a. įsiveržus į Romos imperiją kariauninkai įsigijo daug žemių ir virto feodalais.

Rusioje kariauna (družina) atsirado VIII-IX a. Vad. „vyresniąją kariauną“ sudarė žymesnieji kariauninkai, kurie kartu buvo ir kunigaikščio patarėjai. Plėtojantis feodalinei žemėvaldai, dauguma jų tapo stambiaisiais žemvaldžiais (bojarinais). Rusijoje kunigaikščių kariaunos gyvavo iki XVI a., t. y. iki dalinių kunigaikštysčių panaikinimo.

Lietuvių kariauna[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių kariauna pirmą kartą paminėta Henriko Latvio kronikoje (minimi – 10851227 m. įvykiai) aprašant lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio 1205 m. žygį į vokiečių užvaldytą Livoniją, kai jis pasiekė estų žemes, ir Dangeručio (m. 1213 m.) įtaką Jersikai bei visos Latgalos, taip pat Naugarduko žemės puldinėjimus.

Kariaunos nariai buvo vadinami draugais, palydovais. Kariaunų vadais kunigaikščiai rinkdavo vienos ar kelių žemių kariauninkus: vokiečių ir rusų istorijos šaltiniuose minimos XIII a. pirmoji dešimtmečio lietuvių kariaunos, turinčios kelis tūkstančius kariauninkų. Per 12181219 m. žygį į Estijos vakarinę dalį dalyvavo iki 2000 vyrų. Susikūrus Lietuvos valstybei kariaunos sudarė kariuomenės smogiamąją jėgą, mokančią kovoti raitųjų rikiuotėje. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, kaip ir kitų Europos šalių, kariauninkų palikuoniai sudarė žymią tarnybiniai bajorai|tarnybininkų dalį. Kariauninkų (kariaunos narių arba su žirgais susijusių bernelių) motyvas lietuvių tautosakoje išliko iš XII a. – XIV a.[1]

XII ar XIII a. atskirų kariaunų pagrindu susikūrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kariauna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 423 psl.