Annibale Carracci

Anibalės Karačio autoportretas (apie 1585, dingęs)

Anibalė Karačis (it. Annibale Carracci, 1560 m. lapkričio 3 – 1609 m. liepos 15 d.) – italų Baroko tapytojas ir raižytojas iš Bolonijos, talentingiausias iš Karačių šeimos.

Anibalė daug prisidėjo prie akademistinės dailės mokyklos tradicijos, paremtos praeities didžiųjų meistrų kūrybos studijavimu, susiformavimo Europoje. Nors Anibalė laikomas Baroko dailininku, iš tikro jo sąsajos su vėliau sekusiu Klasicizmu yra kur kas tampresnės.

Svarbiausiu Anibalės darbu laikomos freskos Farnezės rūmuose Romoje. Tarp jo mokinių ir pasekėjų - Gvidas Renis, Gverčinas ir daugelis kitų. Per Bolonijos mokyklą jo įtaką patyrė prancūzai Nikola Pusenas ir Klodas Lorenas.

[taisyti] Biografija

Anibalė Karačis gimė 1560 m. lapkričio 3 d. Bolonijoje siuvėjo šeimoje. Pirmuosius, kaip dailininko, mokslus išėjo pas pusbrolį Liudoviką, kuris mokė tapybos ir brolį Agostiną, kuris išmokė jį raižytojo amato. Broliai pavyzdžio sėmėsi iš Florencijos dailės, Rafaelio ir Andrea del Sarto.

1580-81 m. Anibalė daug keliavo po Šiaurės Italiją studijuodamas renesanso dailės meistrų kūrybą. Pabuvojo Parmoje ir Venecijoje, kurioje greičiausiai susitiko su Džakopu Basanu. 1582 m. Anibalė grįžo į Boloniją, kur kartu su broliais atidarė nuosavą dailės mokyklą Accademia degli Incamminati, kuri vėliau bus žinoma kaip Karačių arba Eklektikų mokykla. Mokykloje Karačiai siekė atgaivinti Italijos Aukštojo renesanso dailės tradiciją, kaip atsvarą tuo metu dominavusiam manierizmui. Anibalė, spėjama, mokykloje buvo atsakingas už tapybos ir piešimo klasę.

Naujoji dailės mokykla buvo tokia populiari, kad esą likusios dailės mokyklos Bolonijoje buvo priverstos užsidaryti. Karačiai suformavo dailės mokyklą, kurios stilistika ir metodai po to porą šimtmečių dominavo Europoje. Kaip aukščiausius dailės etalonus ir standartus Karačiai užtvirtino tokius meistrus kaip Rafaelis, Ticianas, Koredžas, Paolas Veronezė, Tintoretas. Jie nusigręžė nuo Mikelandželo įkvėpto manierizmo, gražino dailės objekto studijavimą ir piešimą iš natūros. Vienus pirmųjų reikšmingų darbų Karačiai atliko kartu, kaip, pvz., Fava rūmuose Bolonijoje 1583-84 m.

„Dievų meilės“, lubų freska (1597-1602, Farnezės rūmai, Roma)

Anibalė buvo talentingiausias iš brolių. Ankstyvuosiuose savo darbuose jis atidavė duoklę praeities meistrams. Pavyzdžiui, „Kristaus krikštas“ (1584) akivaizdžiai įkvėptas Koredžo, „Mergelės paėmimas į dangų“ (1590) - Paolo Veronezės. Kitų meistrų imitavimas padėjo pamatus vėlesnei Europos dailės akademinei eklektikai. 1587-88 m. Anibalė vėl keliavo po Šiaurės Italiją. Apie 1588-91 m. broliai dirbo Magnani rūmuose, o apie 1593 m. - Sampieri rūmuose Bolonijoje freskos technika.

Tolydžio kylant dailininkų šlovei Anibalė ir Agostinas 1595 m. buvo pakviesti į Romą kardinolo Odoardo Farnezės. Ludovikas liko Bolonijoje vadovauti mokyklai. Kartu su būriu mokinių 1597 m. Karačiai užsiėmė atlikti freskas Farnezės rūmuose. Freskos Farnezės rūmuose, žinomos kaip „Dievų meilės“, tapo žymiausiu Anibalės kūriniu. Pačioje projekto pradžioje Agostinas dėl neaiškių priežasčių pasišalino nuo darbų. Freskose Anibalė sukūrė sudėtingas figūrų kompozicijas antikinės mitologijos motyvais. Jose dailininkas parodė geriausią, ką išmoko iš praeities meistrų, bei nuosavą klasikinės dailės viziją. Šios freskos tiesiogiai įkvėpė vėlesnius baroko ir rokoko freskų darbus kaip Pietro da Kortonos ir Džovanio Lanfranko.

Romoje Anibalė išvystė nuosavą stilių, beveik priešingą tuo metu kaip tik Romoje buvusio Karavadžo stiliui. Dviejų didžiausių to meto Italijos meistrų tapybą šalia viena kitos suvedė darbai Santa Maria del Popolo bažnyčios Cerasi koplyčioje, kurioje Anibalės Karačio, tikriausiai garsiausias paveikslas, „Mergelės paėmimas į dangų“ yra tarp dviejų Karavadžo šedevrų.

„Kelionė į Egiptą“ (1602-03, Doria Pamphilj galerija, Roma)

1601 m. Anibalė baigė darbus Farnezės rūmuose, tačiau kardinolas jų visavertiškai taip ir neapmokėjo. Vėlesniuose metuose Anibalės produktyvumas smuko. Po 1606 m. dėl neaiškių priežasčių, jis visiškai nebetapė, manoma, kad pasidavė melancholijai ir depresijai. Anibalė Karačis mirė 1609 m. liepos 15 d., palaidotas pagal pomirtinį norą Romos Panteone, šalia Rafaelio.

[taisyti] Kūryba

Porą šimtmečių po Anibalės mirties freskos Farnezės rūmuose buvo laikomos šedevrais lygiais Rafaelio freskoms Vatikano stancose ir Mikelendželo freskoms Siksto koplyčioje. Anibalės mokiniais buvo visa plejada gerbiamų Bolonijos dailės mokyklos meistrų, kaip Gvidas Renis, Džovanis Lanfrankas, Frančeskas Albanis, Domenikinas. Iš jo dailės mokėsi Gverčinas, Sasoferatas, Rubensas, Berninis, Nikola Pusenas, Klodas Lorenas.

Tačiau XIX a. viduryje visa Bolonijos dailės mokykla buvo griežtai užsipulta įtakingo anglų meno kritiko Džono Raskino. Džonas Raskinas buvo prerafaelitų meno judėjimo ideologas, kuris tikrą meną matė Italijos XIV a. Ankstyvojo renesanso dailėje. Kritikas teisingai įžvelgė Bolonijos dailės eklektiką - praeities meistrų dailės metodų kopijavimą, tačiau nepelnytai nuvertino didžiausius Bolonijos meistrus. Maždaug šimtą metų po to daugelis Bolonijos dailininkų atsidūrė užmirštųjų gretose. Tačiau XX a. viduryje dėmesys Karačių mokyklai pradėjo grįžti ir Anibalė šiuo metu vertinamas kaip vienas didžiausių Italijos dailininkų.

Savo daile Anibalė Karačis padėjo pamatus Europos akademistinei, klasikinei dailei. Karačių mokyklos dailės studijavimo metodus perėmė pirmaujančios Europos akademinės dailės įstaigos. Tarp Anibalės darbų pažymėtini dramatiški peizažai, kuriuose mažomis ir nereikšmingomis figūromis vaizduojami žmonės. Garsiausias tokio pobūdžio darbas - „Kelionė į Egiptą“ (1603). Tokia peizažo forma įsitvirtino Europos dailėje pora šimtmečių į priekį. Savo raižiniuose dailininkas atsipalaiduodavo vaizduodamas komiškas situacijas. Priskiriama, kad Anibalė išrado karikatūros žanrą.