Nikola Pusenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nikola Puseno autoportretas. 1649 m. Berlyno paveikslų galerija

Nikola Pusenas (pranc. Nicolas Poussin, 1594 m. birželio 15 d. Les Andelyje1665 m. lapkričio 19 d. Romoje) – prancūzų tapytojas. Vienas žymiausių prancūzų klasicistų.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nikola Pusenas gimė 1594 m. birželio 15 d. Les Andelyje, Normandijoje, netoli Ruano. Jo tėvas buvo karys, o motina valstietė. Tapyba Nikola susidomėjo, kai 1611 m. jo gimtąjį miestą aplankė Kventinas Varenas (Quentin Varin) (15701634 m.), vėlyvojo manierizmo atstovas. Kartu su juo 1612 m. Pusenas išvyko mokytis į Paryžių.

1621 m. Paryžiuje su F. de Šampeniu (Philippe de Champaigne) dekoravo Liuksemburgo rūmus. Nuo 1624 m. (su pertrauka) gyveno Italijoje. Nutapė religinių („Šv. Erazmo kankinimas“, 1629 m.), mitologinių („Mieganti Venera“, apie 16251627 m.), istorinių kompozicijų, artimų Venecijos mokyklai. Tuo metu Romoje konkuravo dvi mokyklos − manieristų ir natūralistų − ir abi nebuvo priimtinos Pusenui. Jo geriausias to meto asmeninis darbas yra „Poeto įkvėpimas“ (1628 m. dabar Luvre) − klasikinio stiliaus, tačiau Venecijos įtakoje pasižymintis savo gausia spalvine gama. Kurį laiką Pusenas dirbo Domenikino (Domenichino) studijoje. Čia jo stilius pradėjo tolti nuo manierizmo ir darėsi vis santūresnis ir klasikinis.

1629 m. dailininkas rimtai susirgo ir buvo Romoje slaugomas pranc. Diuget (Jacques Dughet) šeimos, kurių dukrą vėliau vedė. Kartu pasikeitė ir jo darbų kryptis. Pusenas tikėjo (Antikos) „imitacijos“ doktrina ir tapė mitologines temas pagal Ovidijų. Jis tapo „archeologu“, numizmatu, mokslininku. Pusenas naudojo mokslinius metodus, matavo statulas, nagrinėjo vazas, sarkofagus, mozaikas. Kartu jis tarsi izoliavosi nuo realybės. Iki 1633 m. buvo visaapimanti Titiano įtaka. Vėliau Pusenas susidomėjo Senojo testamento ir istoriniais siužetais („Aukso veršio garbinimas“, 1635 m., Londono nacionalinė galerija). Kai Titiano įtaka išblėso, išryškėjo dar griežtesnis klasicizmas, atitinkantis vėlyvąjį Rafaelį. Pusenas bandė išreikšti emocijas gestais, poza ir veidų išraiška.

16401642 m. Pusenas gyveno Paryžiuje, buvo Liudviko XIII vyriausiasis rūmų dailininkas. Čia jis puošė altorius ir kurė karališkų spaudinių titulinius puslapius. Tačiau Paryžiuje jis buvo sutiktas su pavydu ir intrigomis, todėl 1642 m. rugsėjo mėn. Pusenas grįžo į Romą, kur ir nugyveno likusį gyvenimą.

Puseno darbai[taisyti | redaguoti kodą]

Sabiniečių pagrobimas

Puseno kūryba buvo gausi. Pirmąją darbų grupę sudarė Antikos temos:

  • Sabiniečių pagrobimas“ (1635 ir 1637 m.);
  • Filistinų maras“ (1630 m., Luvras);
  • Eudamido testamentas“ (1938 m.);
  • Mozė išsigelbsti iš vandens“ (1647 m.);
  • Eleazaras ir Rebeka“;
  • Saliamono teismas“ (1649 m.);
  • Jericho aklasis“ (1650 m.);
  • Pilnametystė“ (1653 m.).

Daugumai mūsų tie paveikslai gali atrodyti pernelyg racionalistiniai ar intelektualūs, tačiau jie patiko XVII a. prancūzams, ką liudija išlikę komentarai apie paveikslus.

Kitą Puseno darbų grupę sudaro „Bakchanalia“, „Floros triumfas“, „Jupiterio vaikystė“. Čia Pusenas pasireiškė kaip ritmo genijus. Tai tarsi tapybos muzika.

Prieš 1650 m. Pusenas susidomi kraštovaizdžiu. 1648 m. dviejuose kūriniuose, iliustruojančiuose gamtos siužetą, jis pademonstravo nepaprastą paprastumą ir ramumą. Gamtoje yra mitų kilmė (ši samprata buvo primiršta po Vergilijaus). Todėl Puseno kraštovaizdžio kūriniai liko idealu ateinantiems šimtmečiams.

Po 1650 m. Pusenas tapo tarsi atsiskyrėliu. Iki mirties jis dar labiau išvystė savo stilių. Kai kuriuose jo darbuose figūros įgauna antgamtišką didingumą, gamta neįtikėtiną žavesį (4 paveikslų serija „Metų laikai“, 16601664, Luvras).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Nikola Pusenas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka