Andrea del Sarto

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Andrėja del Sartas
Andredelsartoselfportrait.jpeg
Andrea del Sarto autoportretas (apie 1528, Uficių galerija, Florencija)
Gimė: 1486 m. liepos 16 d.
Florencija
Mirė: 1530 m. rugsėjo 29 d. (44 metai) (?)
Florencija
Tautybė: italas
Veikla: italų dailininkas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Andrea del SartoVikiteka

Andrea del Sartas (Andrėja del Sartas, it. Andrea del Sarto, tikr. Andrea d’Agnolo di Francesco di Luca di Paolo del Migliore, 1486 liepos 16 d. – 1530 m. rugsėjo 29? d.) – italų brandžiojo renesanso dailininkas iš Florencijos.

Andrea del Sartas, be to, kad buvo vienu didžiausių savo laikmečio renesanso meistrų, daug prisidėjo prie manierizmo išsivystymo Florencijoje. Svarbiausiais jo darbais laikomos freskos Santissima Annunziata ir Chiostro dello Scalzo bažnyčiose. Iš paveikslų žymiausiu minima „Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Andrea del Sartas gimė 1486 liepos 16 d. Florencijoje. Jo tėvas Anjolas buvo siuvėjas, dirbo su audiniais. Dėl to Andrea gavo savo pravardę (it. del sarto – siuvėjo). Iš pradžių Andrea mokėsi auksakalystės, tačiau buvo pastebėtas dailininko Gian Barile, kuris pasiėmė jį mokiniu pas save. Apie 1498 m. Gian Barile perleido Andrea vienam garsiausių Florencijos dailininkų Piero di Cosimo. Pasak Giorgio Vasari, Andrea del Sartui ypač didelį poveikį padarė Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo kartonai freskoms Vekjo rūmuose, kuriuose jaunasis Andrea mokėsi kopijuodamas didžiųjų meistrų darbus.

„Madona su harpijomis“ (1517, Uficių galerija, Florencija. Pavadinimas kilęs iš to, kad Madona vaizduojama ant postamento, kuriame pavaizduotos harpijos)

Apie 1505-06 m. Andrea del Sartas paliko Piero di Cosimo mokyklą ir su Mariotto Albertinelli mokiniu Franciabigio atidarė bendrą studiją, bei pradėjo savarankišką profesionalaus dailininko karjerą. 1509 m. Andrea sulaukė pirmo reikšmingo užsakymo servitų vienuolyno bažnyčioje Santissima Annunziata. Joje Andrea atliko keletą freskų, kurios jį išgarsino Florencijoje ir buvo tokios sėkmingos, kad servitai įprašė dailininką atlikti jų daugiau. Andrea del Sartas baigė šias freskas iki 1514 m. ir gerokai vėliau dar dirbo šioje bažnyčioje. Ankstyvajam Andrea stiliui būdinga Fra Bartolomeo ir Rafaelio įtakos.

Apie 1511 m. Andrea jau buvo žinomas dailininkas, Florencijos užsakymų rinką pasidalinęs su Fra Bartolomeo. Jo studijoje mokėsi būsimieji manierizmo pirmieji meistrai Rosso Fiorentino ir Jacopo da Pontormo. Tarp vėlesnių mokinių − Giorgio Vasari ir Francesco Salviati. Apie 1511-12 m. Andrea pradėjo dirbti Chiostro dello Scalzo bažnyčioje. Šiose monochromatinėse freskose atskleidė savo, kaip piešėjo, talentą, dėl ko buvo pramintas „meistru be klaidų“. 1517 m. Andrea nutapė tikriausiai geriausiai žinomą savo paveikslą – „Madoną su harpijomis“, ir skulptoriaus portretą, tikriausiai įkvėptą bičiulio Jacopo Sansovino. Maždaug 1517 m. pabaigoje Andrea vedė Lucrezia del Fede ir buvo pakviestas į Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I-ojo dvarą, kuriam anksčiau sėkmingai pardavė porą paveikslų. Andrea laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingas. Jis išbuvo jame apie 1 metus ir grįžo į Florenciją. Pasak Giorgio Vasari, labiau dėl žmonos.

„Šv. Jonas Krikštytojas“ (apie 1528, Piti rūmai, Florencija)

1520 m. grįžęs į Florenciją Andrea greitai iššvaistė Prancūzijoje uždirbtus pinigus. Pasak vienos legendos, karalius buvo jų davęs pirkti dailės darbams Florencijoje, tačiau Andrea už juos nusipirko namą – dabar manoma, kad tai tik prasimanymas. Istorijos epizodą vėliau panaudojo anglų poetas Robertas Brauningas poemoje, skirtoje Andrea del Sartui. 1520-21 m. Andrea dirbo Medičių viloje prie Prato, tačiau šie darbai nutrūko mirus užsakovui popiežiui Leonui X Medičiui. Freską „Cezario triumfas“ vėliau baigė Alessandro Allori. Minima, kad 1523 m. Andrea nutapė Rafaelio popiežiaus Leono X portreto kopiją, kuri buvo Medičių šeimos pasiųsta Mantujos hercogui kaip tikra.

Apie 1526 m. Andrea galų gale baigė freskas Chiostro dello Scalzo bažnyčioje ir 1527 m. atliko paskutinį reikšmingą monumentalų darbą, freską „Paskutinė vakarienė“ San Salvi bažnyčioje, kurią pradėjo 1519 m. Vėlyvieji Andrea paveikslai rodo pilnai susiformavusį vieną iškiliausių italų brandžiojo renesanso meistrų. Andrea del Sartas mirė 1530 m. nuo maro, palaidotas rugsėjo 29 d. Santissima Annunziata bažnyčioje Florencijoje.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Savo gyvenimo metu kai kuriuo laikotarpiu Andrea del Sarto kūryba buvo laikoma lygia tai, kurią atliko Mikelandželas ir Rafaelis, tačiau po mirties dailininko autoritetas greitai smuko. Giorgio Vasari teigimu Andrea trūko aistros ir audringumo, kurio galėtų įkvėpti į savo paveikslus. Dailininkas esą buvo ramaus ir melancholiško būdo (tai atsispindi ir Andrea autoportrete 1528 m.). Ne ką geriau atsiliepiama apie Andrea žmoną Lukreciją, kuri esą buvo silpna ir aikštinga asmenybė, dariusi neigiamą poveikį dailininkui. Savo žmoną Andrea naudojo kaip modelį madonų atvaizdams, pvz., „Madonoje su harpijomis“.

Andrea del Sarto kūryba skirstoma į dvi dalis: ankstyvąją ir vėlyvąją (po 1520 m.). Ankstyvojoje labiau dominuoja monochromatiniai piešiniai, kai vėlyvojoje Andrea parodo geriausią savo, kaip spalvų meistro, talentą, kas įgalino jį būti geriausiu spalvų valdymo meistru Italijoje („Mergelės Marijos paėmimas į dangų“), neskaitant Venecijos dailininkų. Neramios vėlesniųjų darbų spalvos atliepia tuo metu pradėjusį Florencijoje įsigalėti manierizmą. Bernardas Berensonas aukštai vertino Andrea ankstyvojo periodo darbus ir rašė apie San Salvi „Paskutinę vakarienę“, kaip vienintelį tokios temos kūrinį, į kurį galima žiūrėti su malonumu mačius Leonardo da VinčioPaskutinę vakarienę“. Tačiau Berensonas kritikavo Del Sarto vėlyvuosius kūrinius, pavyzdžiui, „Mergelės Marijos paėmimą į dangų“ dėl per didelio dėmesio suteikimo drapiruočių vaizdavimui, o ne meniniui įkvėpimui.[1]

Darbų galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Andrea del Sarto – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka