Freska

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Freskos)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pompėjos freska
Sandras Botičelis. Joana su Venera ir gracijomis. 1486-1490 m.
Mikelandželas. Nukryžiavimas
Mikelandželas. Siksto koplyčia
Rafaelis. Freska Vatikano rūmuose. 1508 m.
Aloizas Gaibleris. Veldeno bažnyčia. 1784 m.
Vilniaus arkikatedros kriptos freska

Freska (it. fresco – šviežias) – sienų tapybos technika ir kūrinys, sukurtas freskos technika. Kartais netiksliai freska vadinamas bet kuria technika atliktas sienų tapybos kūrinys – nuo ikiistorinių uolų piešinių iki sintetiniais dažais nutapytų dabartinių kompozicijų.

Technika[taisyti | redaguoti kodą]

Tapoma mineraliniais dažais, maišytais su grynu arba kalkių vandeniu ant drėgnu (al fresco) arba sausu (al secco) tinku padengto sienos paviršiaus arba abiem būdais kartu (mišrioji freska). Tapoma daugiausia gamtinės kilmės dažais (ochrų, umbrų grupė), taip pat maršų, kobaltų pigmentais. Šarmams atsparūs augaliniai mėlyni ir juodi pigmentai, sumaišyti su klijais, tepami ant pradžiūvusio tinko. Kartais naudojamos lesiruotės. Džiūdamos spalvos šviesėja, todėl freskai būdingas blankus koloritas. Tapoma pagal iš anksto parengtą kartoną, nuo kurio per kalkę piešinys perkeliamas ant sienos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šis tapybos būdas žinotas jau senovės Egipte, Kretos-Mikėnų kultūroje (Knosas, Tirinto rūmų freska, XVIXIII a. pr. m. e. pradžioje). Antikoje plėtota al secco technika, naudoti sudėtingi keliasluoksniai šlifuoti gruntai su marmuro miltelių priedais (Pompėja, Herkulanėjo freska, VIV a. pr. m. e. pradžioje). Pirmaisiais m. e. amžiais panaši į freską sienų tapybos technika plėtota Indijoje (uolų šventyklose Adžantoje, II a. pradžioje – VII a.), Vidurinėje Azijoje (Pendžikentas, VI a.VIII a.). Viduramžiais laikytasi VIII a.IX a. Bizantijoje susiklosčiusių ikonografinių kanonų. Freskos kurtos Bizantijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Serbijoje ir kitur.

Sienų tapyba klestėjo Renesanso epochoje Italijoje; tikrų freskų (vad. al fresco) sukūrė Džotas, Mazačas, Pieras dela Frančeska, Rafaelis, Mikelandželas ir kiti. Įsivyravo Renesansui būdinga plastika, figūrų apimties modeliavimas, taikyta linijinė perspektyva, freska prarado ankstesnį dekoratyvumą. Brandžiojo renesanso freska pasižymi baroko bruožais, būdingos sudėtingos diagonaliosios kompozicijos (Popiežiaus rūmų Vatikane freska, 1509-1514 m., dailininkas Rafaelis).

Baroko epochos bažnyčių, rūmų sienų ir skliautų tapyboje naudoti perspektyvos, šviesos, spalvos, faktūros efektai, išpopuliarėjo perspektyvinės architektūros motyvai (kvadratūra), būdingas tapysenos virtuoziškumas, sudėtingi figūrų rakursai, egzaltuoti judesiai (Barberinio rūmų Romoje plafonai, 1633-1639 m., dailininkas Pietras da Kortona, Šv. Ignoto bažnyčios Romoje freska, 16911694 m., dailininkas Andrea Poco).

Klasicizmo laikotarpio freskai būdinga aiški kompozicija, monumentalios formos, griežti figūrų siluetai, darna, harmonija (Versalis, Fonteneblo, Otėjaus rūmų Prancūzijoje freska, dailininkai broliai J. S. ir J. H. Ruso, Hubertas Roberas). XIX a. freskų tapyboje vyravo istorizmas, akademizmas, simbolizmas, romantizmas (Burbonų rūmai, 18381847 m., Apolono galerija Luvre, 18491851 m., dailininkas Eženas Delakrua, Paryžiuje), XIX a. antroje pusėje – simbolizmas (Pikardijos muziejaus Amjene freska, 18611882 m., dailininkas Pjeras Piuvi de Šavanas), XX a. pradžioje – modernas (Eliziejaus laukų teatras Paryžiuje plafonas, 1912 m., dailininkas Morisas Denis, Jenos universiteto, 1913 m., Hanoverio rotušės freskos, 1914 m., abiejų dailininkas Fernandas Hodleris).

XX a. freska glaudžiai susijusi su architektūros kryptimis, pastatų konstrukcijomis, naudojamomis medžiagomis, dailininko individualiu braižu. Žymesnių freskų sukūrė anglas S. Spenceris (Sandhamo koplyčia Burgkleryje, 19261932 m.), prancūzai Fernanas Ležė (bažnyčia Asyžiuje, 1946 m.), Anri Matisas (domininkonų bažnyčia Vence, 19471951 m.), Markas Šagalas (Grand Opéra rūmuose Paryžiuje, 1964 m.).

Freska suklestėjo Lotynų Amerikoje. Savita stilistika plėtota Meksikoje: būdingos daugiafigūrės, sudėtingos, dinamiškos kompozicijos, politinė tematika (dailininkai Chosė Klementė Orozko, Diegas Rivera, Davidas Sikeirosas).[1]

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje gotikos laikotarpiu (XIV a. viduryje - XVI a. viduryje) freskomis puošti rūmų, bažnyčių, vienuolynų interjerai. Dažniausiai plėtota al secco, rečiau – al fresco technika (Vilniaus arkikatedros kriptos, XIV a. pabaiga, Trakų pilis, XV a. pradžia, bernardinų, arba Šv. Pranciškaus ir Bernardino, bažnyčios ir vienuolyno, XVI a. pradžia). Renesanso epochos (XVI a. viduryje - XVII a. viduryje) freska daugiausia išliko bažnyčiose ir vienuolynuose (Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios freskos). Būdingas daiktų ir figūrų apimčių modeliavimas, linijinė perspektyva, tikslus piešinys.

Freska išpopuliarėjo baroko epochoje, klestėjo brandžiojo baroko laikotarpiu (Pažaislio ansamblis, 1676-1680 m., Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus arkikatedroje, apie 1692 m., freskos, abiejų dailininkas Mykolas Archangelas Palonis ir jo mokiniai). Joms būdinga laisva kompozicija, formų monumentalumas, figūrų dinamiški rakursai, perspektyvos efektai. XVIII a. pastatų puošyboje freskos reikšmė sumenko (Šv. Kazimiero bažnyčios, 17411757 m., čekų dailininkas Fryderikas Obstas, Švč. Marijos Paguodos koplyčios Šv. Jonų bažnyčioje, Šv. Teresės bažnyčios, abi 1763-1765 m., dailininkas Motiejus Sluščianskis, freskos; visos Vilniuje). Retai kurta ir klasicizmo laikotarpiu, XIX a. (Vilniaus universiteto Didžiosios posėdžių salės, dab. Retų spaudinių skaitykla, freska, 18021804 m., dailininkai Pranciškus Smuglevičius ir Antanas Smuglevičius; Vilniaus arkikatedros zakristijos freska, XIX a. vidurys, dailininkas Albertas Žametas).

Freska atgaivinta XX a. ketvirtame dešimtmetyje, kai nuo 1929 m. veikė dekoratyvinės tapybos studija Kauno meno mokykloje. Freskų sukūrė Adolfas Valeška (Kauno karo ligoninės koplyčioje, 1931 m.), Zenonas Kolba (Pasaulinės parodos Paryžiuje Baltijos šalių paviljone, 1937 m.), Stasys Ušinskas (projektas Kauno aviatorių namams, 1937 m.), Petras Kalpokas (Pramonės, prekybos ir amatų rūmai Kaune, 1938 m.), freskų eskizų sukūrė Juozas Mikėnas, Antanas Gudaitis ir kiti.

XX a. antroje pusėje freskomis gausiai dekoruoti visuomeniniai pastatai. Būdinga sąlygiška daugiaplanė erdvė, daugiafigūrės kompozicijos, freska derinta su kitomis technikomis, dažniausiai sgrafitu. Savitumu, sudėtingumu išsiskiria N. Daškovos „Liaudies šventė“ (alaus daryklos „Tauras“ degustacijos salėje Vilniuje, 1972 m.), V. Trušio „Stumbrų medžioklė“ (Šiaulių mėsos kombinato klube, 1974 m.), A. Kmieliausko (Vilniaus universiteto Lituanistikos centro knygyne „Littera“, 1979 m., Kančių koplyčioje Rainiuose, 1992 m.), „Mūsų kraštas“ Agrarinės ekonomikos MTI Vilniuje, dailininkės Sofija Veiverytė, Angelina Banytė, Natalija Daškova 1980 m., „Metų laikai“ Vilniaus universiteto Lituanistikos centre, dailininkas Petras Repšys, 1985 m., N. Vilutytės freska-sgrafitas Ritualinių paslaugų rūmuose Vilniuje, 1989 m. Freskas taip pat kūrė Romas Dalinkevičiaus, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, Silvija Drebickaitė, Justina Dobkevičienė, Juozas Vosylius ir kiti dailininkai.[2]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lilija Šatavičiūtė. Freska. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 250 psl.
  2. Lilija Šatavičiūtė. Freska. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 251 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Freska – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka