Raudonoji jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Raudonoji jūra
Mer rouge1b.jpg
Vandenyno baseinas Indijos vandenyno
Plotas ~450 000 km²
Tipas atvira
Vidutinis gylis 490 m
Didžiausias gylis 2850 m

Koordinatės:22°00′N 38°00′E / 22°N 38°E / 22; 38

Raudonoji jūra (arab. البحر الأحمر = Baḥr al-Aḥmar, al-Baḥru l-’Aḥmar; hebr. ים סוף = Yam Suf) – yra vidinė Indijos vandenyno jūra tarp Afrikos ir Azijos. Ilgis 1900 km, plotis virš 300 km, didžiausias gylis 2500 m. Tai pati šiauriausia tropinė jūra.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo vardu Raudonoji jūra vadinama jau nuo senų laikų: gr. Erythra Thalassa (Ερυθρά Θάλασσα), lot. Mare Rubrum, arab. Al-Baḥr Al-Aḥmar (البحر الأحمر). Vienas iš seniausiųjų Raudonosios jūros aprašymų priklauso graikų istorikui Agatarchidui II a. pr. m. e.

Kaip ir dažnu atveju, esama ne vieno vardo kilmės aiškinimo. Jis dažnai siejamas su sezoniniu melsvabakterių Trichodesmium erythraeum pagausėjimu vandens paviršiuje, kai vanduo nusidažo raudonai.

Kitas įdomus Raudonosios jūros vardo kilmės aiškinimas siejamas su pasaulio šalių pavadinimais, nes kai kuriose šio regiono kalbose pasaulio šalys buvo vadinamos spalvomis, būtent, raudona būdavo asocijuojama su pietumis, taigi Raudonoji jūra buvo „pietų jūra“ (analogiška viena iš Juodosios jūros pavadinimo kilmės hipotezių teigia, kad „juodoji“ kadaise reiškė „šiaurinė“). Šie teiginiai, be viso kito, remiasi ir tuo, kad Herodotas pramaišiui vartoja „Raudonosios jūros“ ir „Pietų jūros“ vardus.

Dar viena daugiau ar mažiau pagrįsta prielaida – Raudonosios jūros pavadinimas kilo iš greta plytinčios dykumos, kurią senovės egiptiečiai vadino „Dašret“, arba „raudonuoju kraštu / šalimi“.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros pakrantė, kitame krante Jordanija
Raudonosios jūros pakrantė, kitame krante Jordanija

Iš šiaurės vakarų į pietryčius ištįsusi Raudonoji jūra įsispraudusi tarp Afrikos ir Azijos kontinentų. Su Indijos vandenynu jungiasi ~30 km pločio Bab el Mandebo („Ašarų vartų“) sąsiauriu, atsiveriančiu į Adeno įlanką. Šiaurinėje dalyje Sueco kanalu jungiasi su Viduržemio jūra.

Raudonosios jūros plotas ~450 000 km², ilgis ~1900 km, didžiausias plotis virš 300 km. Didžiausias gylis 2 500 m, vidutinis gylis 490 m.

Šiaurinėje dalyje atsišakoja dvi siauros ir ilgos įlankos – Akabos (160 km ilgio, gylis iki 1600 m) ir Sueco (314 km). Šias abi įlankas skiria Sinajaus pusiasalis.

Salų esama daugiausiai pietinėje dalyje, ypač piečiau 17° š. pl., didžiausioji iš jų – Dachlakas.

Raudonoji jūra skalauja šių valstybių bei teritorijų krantus:

Raudonosios jūros pakrančių valstybės

Pastaba: naudojantis aukščiau pateiktu sąrašu, reikia atsižvelgti, kad šis regionas nuo senų laikų yra politiškai nestabilus, todėl valstybių ir teritorijų ribos bei pavadinimai gana dažnai kinta.

Geologija ir hidrografija[taisyti | redaguoti kodą]

Smėlio audra virš Raudonosios jūros
Pramoginiai laivai prie Hurgados
DSCF9958.JPG

Raudonoji jūra plyti geologiškai aktyvioje zonoje. Ji susiformavo tolstant Arabijos ir Afrikos tektoninėms plokštėms ir formuojantis Didžiajam riftiniam slėniui, besidriekiančiam nuo Bekaa slėnio Libane iki Kenijos pietinės dalies. Šis procesas prasidėjo eoceno epochoje (prieš 40 mln. m.) ir paspartėjo oligoceno (prieš 23 mln. m.) geologinėje epochoje. Šiuo metu jūra plečiasi ir toliau (apie 10 mm per metus, arba 1 m per šimtą metų).

Neogeno periodu, išsiveržus Perimo ugnikalniui, Bab el Mandebo sąsiauris buvo užsidaręs, o Raudonoji jūra išdžiuvo ir tapo druskingu slėniu. Jūros izoliaciją padidino ir tuometinis Pasaulinio vandenyno lygio kritimas dėl ledynmečio poveikio.

Raudonoji jūra neturi jokių intakų, o garavimas dėl karšto ir sauso klimato didelis, todėl ji yra druskingiausia planetos jūra (iki 36-41‰). Be to, upių vanduo paprastai atneša dumblo, molio, kitų nešmenų, drumsčiančių vandenį, todėl intakų neturinčios Raudonosios jūros vanduo yra ypatingai skaidrus, matomumas siekia iki 200 m.

Gėlo vandens stoka šiame regione verčia gėlinti komunalinėms ir pramonės reikmėms skirtą jūros vandenį. Saudo Arabijoje pastatyta apie 20 stambių vandens gėlinimo įrenginių.

Potvyniai[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi jūra gana izoliuota, potvyniai joje būna palyginti neaukšti: šiaurėje, Sueco įlankoje, 60 cm, o pietuose (prie Adeno įlankos) – 90 cm. Nežiūrint to, lėkšti paplūdimiai kai kuriose srityje užliejami iki kelių kilometrų pločio. Centrinėje jūros dalyje potvynių beveik nebūna.

Potvynio bangos greitis, įveikiant tokias kliūtis, kaip rifai, smėlio baros ar žemos salelės, paprastai viršija 1-2 m/sek.).

Žiemą Raudonosios jūros vandens lygis būna ~0,5 m aukštesnis negu vasarą.

Srovės[taisyti | redaguoti kodą]

Išsamių duomenų apie Raudonosios jūros sroves nėra, galima konstatuoti, kad jos yra silpnos ir nepastovios, jas daugiausiai lemia vėjas. Žiemą šiaurės vakarų vėjai keturis mėnesius stumia paviršinį vandenį į pietus ~15-20 cm/sek. greičiu, o vasarą gerokai didesnės vandens masės grįžta pro Adeno įlanką į Raudonąją jūrą (taip papildydamos išgaravusį kiekį) vidutiniu 50-60 cm/sek. greičiu.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros klimatą daugiausiai lemia du musoniniai sezonai – šiaurės rytų musonas ir pietvakarių musonas. Musoniniai vėjai kyla dėl skirtingo sausumos ir jūros įšilimo. Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra vasaros metu šiaurinėje jūros dalyje 26 °C, pietinėje 30 °C; žiemos mėnesiais temperatūra nukrinta tik 2 °C.

Metinis kritulių kiekis virš jūros ir pakrantėse labai mažas – tik 60 mm (palyginimui Lietuvoje ~650 mm), garavimas ~250 mm/m.

Fauna ir flora[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros ekosistema turtinga ir įvairi. Čia veisiasi virš 1100 rūšių žuvų [1] (~10 % endeminių [2]) ir apie 200 rūšių koralų. Ypač palankios žuvims sąlygos susidariusios koraliniuose rifuose.

Raudonojoje jūroje aptinkamos 44 ryklių rūšys, įskaitant tokias plačiai žinoma rūšis kaip didysis baltasis ryklys, tigrinis ryklys, bangininis ryklys.

Raudonoji jūra yra šiauriausias Pasaulinio vandenyno vandens telkinys, kuriame auga koralai. Jie išilgai kranto linijos driekiasi apie 2000 km. Rifų amžius 6000-7000 m. Vyrauja raguotieji koralai (Acropora) ir Porites.

Ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Ekologinė būklė gana prasta dėl pakrančių urbanizacijos, masinio turizmo ir žvejybos. Dėl šių priežasčių nyksta unikalūs, vertingi koraliniai rifai. Viena iš priežasčių yra turistų pomėgis galingais visureigiais važinėtis Raudonosios jūros paplūdimiais: padangų apardytas krantas eroduoja, ir vėjas neša į jūrą tonas kranto smėlio, kuris užkemša koralų poras, ir šie žūsta.

Stambūs gėlinimo įrenginiai taip pat daro žalą vietinėms ekosistemoms (šiltas labai sūrus tirpalas, chloro junginiai). Kol kas neigiamas poveikis koralams ir žuvims tėra vietinio masto, bet, didėjant gėlinimo pajėgumasm, poveikis gali tapti juntamesnis. Tokį patį pavojų kelia ir jūros vandens naudojimas naftos verslovėse.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros šiaurinė dalis yra populiarus turizmo regionas, ypač mėgstamas nardymo entuziastų. Žinomiausi kurortai yra Šarm el Šeichas, Hurgada, Dahabas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. FishBase. Ed. Ranier Froese and Daniel Pauly
  2. Siliotti, A. (2002) fishes of the red sea Verona, Geodia ISBN 88-87177-42-2

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Vikiteka