Maliarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Maliarijos paplitimas pasaulyje

Maliarija (lot. malus aer – „blogas oras“, it. mala aria) – infekcinė liga, kurią sukelia pirmuonys – plazmodijai. Maliarija yra plačiai paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose regionuose: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos teritorijose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maliarija galima užsikrėsti daugiau kaip 100 šalių. 2010 m. užregistruota 216 mln. klinikinių maliarijos atvejų ir nuo šios ligos mirė 655 tūkst. žmonių, daugiausia vaikų Afrikoje[1]. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkstančių turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta nuo tropinės maliarijos. Paprastai maliarija siejama su skurdu, tačiau dažnai pati tampa skurdo priežastimi ir ekonominio augimo trukdžiu.

Maliarija – viena dažniausiai pasitaikančių infekcinių ligų ir sukelia dideles visuomenės sveikatos problemas. Ligą sukelia pirmuonys plazmodijai. Rimčiausias ligos formas sukelia Plasmodium falciparum ir Plasmodium vivax, tačiau žmones gali užkrėsti ir kitos susijusios rūšys (Plasmodium ovale, Plasmodium malariae, ir kartais Plasmodium knowlesi).

Maliarijos užkratą perneša Anopheles genties uodų patelės. Parazitai dauginasi raudonuosiuose kraujo kūneliuose sukeldami anemiją (galvos svaigimas, oro trūkumas, tachikardija ir t. t.), kitus bendruosius, panašius į gripą, simptomus (karščiavimas, drebulys, pykinimas), o blogiausiais atvejais komą ir mirtį. Maliarijos plitimą galima sumažinti prevencinėmis priemonėmis prieš uodų įkandimus: tinkleliais nuo vabzdžių, repelentais, ar net purškiant insekticidus namuose, nusausinant stovinčio vandens telkinius (uodai ten deda kiaušinėlius).

Efektyvios vakcinos nuo maliarijos kol kas nėra. Infekcijos grėsmę galima sumažinti nuolat vartojant profilaktinius vaistus, tačiau žmonėms, gyvenantiems epideminėse teritorijose, tai dažnai yra per brangu. Dauguma suaugusiųjų epideminėse teritorijose turi ilgalaikės infekcijos ligos istoriją ir todėl yra įgiję dalinį atsparumą. Dalinis atsparumas ilgainiui išblėsta ir ilgesnį laiką pagyvenę neepideminėse teritorijose žmonės gali tapti maliarijos aukomis. Maliarija gydoma antimaliariniais vaistais, tokiais kaip chininas ar artemizininas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad maliarija žmonės serga 50 000 metų. Pirmieji rašytiniai šaltiniai rodo maliarijos atvejus Kinijoje 2700 m. pr. m. e. Pats terminas kilo iš Viduramžių italų kalbos: mala aria – blogas oras, o pati liga seniau buvo vadinama pelkių karštine, dėl asociacijų su pelkėmis ir liūnais.

Moksliniai maliarijos tyrimai stipriau pajudėjo 1880 m., kai prancūzų kariuomenės gydytojas, Charles Louis Alphonse Laveran, dirbdamas Alžyre stebėjo parazitus, esančius žmonių, sergančių maliarija, eritrocituose. Jis pareiškė, kad maliarijos sukėlėjai ir yra šie pirmuonys – tai buvo pirmasis kartas, kai pirmuonys identifikuoti kaip ligos sukėlėjai. Už šį ir vėlesnius atradimus 1907 m. jam buvo suteiktas Nobelio prizas Fiziologijos ir Medicinos srityje. Italų mokslininkai Ettore Marchiafava ir Angelo Celli pirmuonį pavadino plazmodijumi. Metais vėliau, Carlos Finlay, gydytojas iš Kubos, gydydamas pacientus Havanoje nuo geltonosios karštinės buvo pirmasis pasakęs, kad uodai yra maliarijos užkrato nešiotojai. Tačiau tik 1898 m. buvo galutinai įrodyta, kad maliarijos skleidėjas – uodai. Britas seras Ronald Ross įrodė, kad tam tikros uodų rūšys perduoda maliariją paukščiams, bei išskyrė maliarijos pirmuonis iš uodų, siurbusių užkrėstų paukščių kraują, seilių liaukų. Už šiuos darbus Rosas 1902 m. buvo apdovanotas Medicinos Nobelio premija.

Pirmasis efektyvus maliarijos gydymo būdas – chininmedžio žievė, kurioje yra chinino. Šis medis auga Andų pašlaitėse, daugiausia Peru. Šį natūralų produktą naudojo Peru gyventojai maliarijai kontroliuoti, o jėzuitai tokią praktiką atvežė į Europą 1640 m., kur ji greitai buvo priimta. Tačiau tik 1820 m. prancūzų chemikai Pierre Joseph Pelletier ir Jean Bienaime Caventou išskyrė chininą ir suteikė jam pavadinimą.

XX a. pr., prieš atrandant antibiotikus, sifiliu sergantys pacientai būdavo specialiai užkrečiami maliarija, taip dirbtinai sukeliant karščiavimą. Atidžiai kontroliuojant maliariją ir karščiavimą chininu, sifilio ir maliarijos efektas būdavo minimizuotas. Kai kurie pacientai mirdavo nuo maliarijos, tačiau tai jų požiūriu buvo geresnė išeitis, nei beveik šimtaprocentinė mirtis nuo sifilio.

Nors maliarijos gyvenimo ir vystymo ciklai buvo ištirti XX a. pr., tik 1980 m. buvo pastebėta, kad pirmuonys slepiasi kepenyse. Tokių „pasislėpusių“ pirmuonių atradimas paaiškino, kodėl žmonės, iš kurių kraujo sistemos maliarijos pirmuonys buvo pašalinti, po kelerių metų vėl ja susirgdavo.

Simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Klasikiniai maliarijos simptomai: kas 48 val. (trečiadienė (P. vivax), tropinė maliarija (P. falciparum) ir P. ovale) arba 72 val. (ketvirtadienė maliarija) pasikartojantys drugio priepuoliai (šaltkrėtis, karščiavimas, prakaitavimas, kurie tęsiasi 4−6 val.), lydimi nerimo, apatijos, galvos ir raumenų skausmo, viduriavimo, vėmimo. Krintant temperatūrai, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą. Padidėja blužnis ir kepenys, vystosi mažakraujystė. Gali atsirasti odos dilgčiojimo jausmas, ypač kai maliarijos sukėlėjas – P. falciparum. Dėl menkai žinomų priežasčių, , manomai susijusių su smegenų skysčio spaudimu, maliarija užsikrėtusiems vaikams dažnai išsikreipia laikysena – stipraus smegenų pažeidimo ženklas.

Rimtas ligos formas beveik visada sukelia P. falciparum infekcija ir pirmieji simptomai paprastai atsiranda prabėgus 6−14 dienų po užsikrėtimo. Sunkios maliarijos pasekmės neretai būna koma ir mirtis, ypač didelis pavojus mažiems vaikams ir nėščioms moterims. Simptomai: splenomegalija (padidėjusi blužnis), stiprūs galvos skausmai, cerebrinė išemija, hepatomegalija (padidėjusios kepenys), hipoglikemija, ir hemoglobinurija, inkstų nepakankamas. Pasitaiko atvejų, kai šlapimas tampa juodas dėl į šalinimo sistemą patenkančio hemoglobino iš suardytų kraujo kūnelių. Sunki maliarija gali progresuoti labai greitai ir baigtis mirtimi per kelias valandas ar dienas. Pačiais sunkiausiais atvejais mirtingumas siekia iki 20 proc., net intensyviai gydant bei prižiūrint ligonį. Epideminėse teritorijose gydymas dažnai nėra net patenkinamo lygio ir mirtingumas gali siekti 10 proc. Vaikams, išgyvenusiems sunkias maliarijos formas, atsiranda vystymosi sutrikimų.

Chroniška maliarija būdinga P. vivax ir P. ovale, tačiau nebūdinga P. falciparum. Liga gali relapsuoti praėjus mėnesiams ar metams po įkandimo, nes parazitai išlieka kepenyse, taigi parazitų išnaikinimas kraujyje ne visada išgydo maliariją. Ilgiausias stebėtas inkubacinis periodas P. vivax infekcijai – 30 metų. Maždaug vienu iš penkių atvejų, užsikrėtus P. vivax parazitais, susergama po metų nuo uodo įkandimo.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. World Malaria Report 2011 summary

Vikiteka