Šilingus į Abiejų Tautų Respublikos piniginę sistemą įvedė Steponas Batoras, kad palengvintų atsiskaitymą. Iš pat pradžių buvo nustatytas jų santykis su kitomis Respublikoje kursavusiomis monetomis grašiais ir denarais: 1 šilingas atitiko 6 denarus, o 3 šilingai – vieną grašį. Moneta turėjo 0,18 g gryno sidabro, nors svėrė 1,130 g.
Kadangi ATR šilingų vertė atitiko Prūsijoje ir Šventojoje Romos imperijoje kaldinamų šilingų vertę, 1627 m. jų kalyba respublikoje buvo pristabdyta, ir plačiai naudoti Vokietijoje, Prūsijoje, Švedijoje kaldinti šilingai. Kuomet denarai 1653 m. nustojo kursuoti, šilingas tapo smulkiausiu ATR piniginiu vienetu.
1659-66 m. ATR masiškai išleisti variniai šilingai (taip vadinamos borotinkos), kurios svėrė 1,3 g. Nepaisant to, kad jų vertė buvo gerokai mažesnė nei tikrųjų šilingų, jų santykis su grašiu nesikeitė, ir jos laikomos pirmosiomis Abiejų Tautų Respublikoje kreditinėmis monetomis. Jų (ir timfų) besaikis naudojimas atvedė į ATR finasinę krizę.
Greta borotinkų kursavo ir sidabriniai šilingai, kurių kalyba buvo atnaujinta tik 1749 m. Šie šilingai kursavo iki ATR padalinimo. Vėliau iškeisti į Rusijos kapeikas.
