Paskarbiškių šv. Ignoto Antiochiečio koplyčia

55°29′55″š. pl. 22°00′09″r. ilg. / 55.4985°š. pl. 22.0025°r. ilg. / 55.4985; 22.0025

Paskarbiškių šv. Ignoto Antiochiečio koplyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Šilalės
Savivaldybė	Šilalės rajonas
Gyvenvietė	Paskarbiškiai
Adresas	Jomantų g. 8
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	2004 m.

Paskarbiškių šv. Ignoto Antiochiečio koplyčia (arba Visdžiaugų koplyčia) – veikianti katalikų koplyčia Šilalės rajone, Pajūrio seniūnijoje, Paskarbiškių kaime, į pietus nuo Visdžiaugų, 5 km į šiaurę nuo Pajūrio, netoli kelio 4112 Jomantai–Palaivis . Ji stovi ant kalvelės šalia Vėlavičių šeimos sodybos, matoma iš toliau. Pasiekiama perėjus ūkininko sodybos kiemą.

Paskarbiškių koplyčia atstatyta 2004 m. vietoje seniau stovėjusios dvaro koplyčios. Priklauso Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijai.^[1] Aptarnauja Pajūralio parapijos klebonas.^[2] Koplyčia tituluojama 107 m. Antiochijoje gyvenusio vyskupo kankinio šv. Ignoto Antiochiečio vardu, joje rengiami tituliniai šio šventojo atlaidai.

Koplyčią puošia Kryžiaus kelio ir šventųjų paveikslai, skulptūros, chorui giedoti įrengtas balkonas, stovi klausykla, yra kiti bažnytiniai reikmenys. Išlikęs senosios koplyčios akmens indas laikyti švęstam vandeniui (padėtas prie durų, laiptų pusėje).

Istorija

Pirmąją koplyčią Paskarbiškių kaime 1787 m. pastatė dvarininkas Ignacas Silvestravičius.^[3] Jai buvo suteiktas šv. Ignaco titulas. Koplyčia buvo su dviem bokštais, viduje buvo įrengti trys altoriai. Šventoriuje stovėjo varpinė, kurioje buvo pakabintas 160 svarų varpas. Koplyčia turėjo savus visus reikalingus bažnytinius rūbus, liturginius reikmenis. Dvaras išlaikė kunigą, vargonininką, varpininką-šlavėją. Kunigui nebuvo skirta žemės.

Istoriniuose šaltiniuose minimi Paskarbiškiuose dirbę kunigai:^[3] 1809 m. – A. Mažonovičius, nuo 1822 m. – Jonas Jurcevičius, nuo 1831 m. – Jonas Juškevičius, nuo 1833 m. – Vincentas Monstavičius, nuo 1841 m. – Benediktas Dauginas, 1848-1850 m. – Vladislovas Lukauskis, nuo 1854 m. – Klemensas Bruževskis, nuo 1859 m. – Pranas Šadevičius, nuo 1860 m. – Juozas Stankevičius. Nuo 1861 m. Paskarbiškių koplyčiai kunigas nebeskirtas. Tuo laiku Rietavo dekanato Kvėdarnos parapijai, be Paskarbiškių, dar priklausė Pajūralio, Judrėnų filijos.

Pirmoji Paskarbiškių koplyčia beveik prilygo bažnyčiai. Laikui bėgant ji buvo apleista, nyko, sugriuvo iki pamatų, apaugo medžiais ir krūmais. 2001 m. jos vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeologijos tyrimai.^[4] Pagal Šilalės architekto paruoštą projektą buvo nuspręsta šioje vietoje pastatyti naują erdvią koplyčią. Šio sumanymo iniciatorės buvo Skolastika ir Kazimiera Kairytės iš Lileikėnų. S. Kairytė-Šerpytienė visą laiką gyveno Lileikėnuose, o Kazimiera Kairytė-Kriauza – Amerikoje. Prie šios koplyčios pastatymo prisidėjo, be privačių asmenų, Rietavo miškų urėdija, Pajūrio seniūnija. Koplyčios statybos meistras – Stasys Bernotas. Koplyčia rūpinosi Visdžiaugų tikinčiųjų bendruomenė.

Nauja koplyčia pradėta statyti 2001 m. Sprendžiant iš senųjų išlikusių pamatų, pirmoji koplyčia buvo apskritimo formos. Naujoji buvo sumanyta stačiakampė: pastato ilgis 10 m, plotis – 6 m, aukštis – 11 m, su 2x3 m dydžio zakristija dešinėje. Parapijiečių bei rėmėjų iš JAV lėšomis 2004 m. koplyčia buvo pastatyta.^[3]

Šventorius

Šventorius aptvertas vertikalių medinių statinių tvora. Varteliai atsiveria į ūkininko sodybos kiemą. Aplink šventorių auga seni medžiai, tarp jų – saugomos išskirtinės Paskarbiškių liepos. Medžiai stovi ties koplytėle, tarp tvoros ir sodybos tvenkinio. Už koplyčios pastatytas atkeltas iš kaimo senas, masyvus kryžius. Jis sumažintas, nupjovus stiebo ir kryžmų sudūlėjusias dalis. Ties zakristija pastatytas gyventojo kryžius.

Šventoriaus šiaurės vakariniame kampe stūkso originalus fundatorių Silvestravičių antkapinis paminklas. Iškilaus akmens fasadinėje pusėje padaryti lenkiški įrašai. Po antkapiu išlikęs mauzoliejus – erdvus rūsys su betoniniu skliautu. Jis per II pasaulinį karą tarnavo slėptuve kaimo gyventojams, talpino iki kelių dešimčių žmonių. Pastaruoju metu rūsys tuščias. Dvarvietė yra atokiau, jos vieta – senais medžiais apaugusi kalvelė palaukėje, apie 350 m į pietus, Šlaunies upelio pusėje.

Galerija

Antkapinis paminklas ir įėjimo durys į laidojimo rūsį
Antkapinis paminklas (nuo koplyčios pusės). Paviršiuje išlikę lenkiški įrašai
Vaizdas į altorių. Be paveikslų, ant šoninių sienų įtaisytos šventųjų skulptūros
Balkonas chorui paremtas ant medinių kolonėlių
Akmens indas iš pirmosios koplyčios švęstam vandeniui