Vinkšnėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Apie kaimą Panevėžio rajone žr. Vinkšnėnai (Panevėžys).
Portal.svg
Vinkšnėnai
Vinksnenai.jpg
Vinkšnėnai nuo Šiaulių

Vinkšnėnai
Koordinatės 55°58′52″š. pl. 23°18′29″r. ilg. / 55.981°š. pl. 23.308°r. ilg. / 55.981; 23.308 (Vinkšnėnai)Koordinatės: 55°58′52″š. pl. 23°18′29″r. ilg. / 55.981°š. pl. 23.308°r. ilg. / 55.981; 23.308 (Vinkšnėnai)
Apskritis Šiaulių apskrities vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė Šiaulių rajono savivaldybės vėliava Šiaulių rajono savivaldybė
Seniūnija Šiaulių kaimiškoji seniūnija
Gyventojų skaičius 835 (2011 m.)
Altitudė 97-100 m
Commons-logo.svg Vikiteka: VinkšnėnaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Vinkšnė́nai
Kilmininkas: Vinkšnė́nų
Naudininkas: Vinkšnė́nams
Galininkas: Vinkšnė́nus
Įnagininkas: Vinkšnė́nais
Vietininkas: Vinkšnė́nuose

Vinkšnėnai – kaimas, faktiškai Šiaulių miesto šiaurės vakarų rajonas, 5 km nuo miesto centro, priklausantis administraciniam Šiaulių rajonui, Šiaulių kaimiškajai seniūnijai.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytine kaimo riba eina geležinkelis į Rygą, skiriantis nuo Sutkūnų kaimo ir Gubernijos rajono, pietuose ribojasi su Medelynu, vakaruose ir šiaurės vakaruose siekia šiaurinį Šiaulių miesto aplinkkelį, vakaruose ribojasi su Pakarčiūnais, šiaurėje su Kėbliais.

Vinkšnėnų kaimo žemės užima didelį plotą. XIX a. atskiros kaimo zonos turėjo savo liaudiškus pavadinimus. Kaimo gale iš vakarų pusės vieta netoli Pakarčiūnų kaimo vadinta Kelmyne, o nuo jos į pietus – Plūkių ir Vertimų balos. Pietuose riogsojo Akmenynė, o prie Vijolės upelio – Lankela. Šiaurinėje kaimo dalyje, abipus kelio į Šilus driekėsi didžiausia kaimo pelkė Bubliškis. Pelkės viduryje telkšojo Motulės kūdra. Pati šiauriausia dalis vadinosi Dagilynė. Ji ėjo pagal Jurgeliškės kaimą. Prie Gubernijos didmiškio telkšojo Katarlieknis, o priešingoje, rytinėje pusėje prie Šilų miškelio – Mėlynbalala. Per Katarlieknį iš vakarų pusėje buvusio Pakarčiūnų kaimo tekėjo Katarės upelis. Netoli Šilų miškelio jis įsiliejo plačiau pelkėtu plotu į Kulpės upelį. [2] Kaimo teritorija prateka Vijolės upelis ir jos intakas Švendrelis, kurie už kaimo įteka į Kulpę.

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Pakarčiūnai – 1 km Bridai – 4 km
Kėbliai – 2,1 km
Blank-50px.png
KURŠĖNAI – 24 km
Kadugiai – 3,7 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Sutkūnai – 3,1 km
Vijoliai – 4,3 km ŠIAULIAI – 5,3 km Ginkūnai – 4 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas kilęs nuo XIX a. – XX a. nusausinto ir užakusio Vinkšnos ežero, tvyrojusio Gubernijos dvaro teritorijoje. Ežero pakrantėje buvo užsodintas vaismedžių medelynas. Į Vinkšnėnus nuo Gubernijos dvaro vedė kelias, vadintas Vinkšnėnų keliu, kuris ties kaimu įsijungdavo į pašto kelią Šiauliai – Žagarė.

Vinkšnėnų kaimas minimas dar 1673 m., šaltinyje nurodoma, kad čia gyveno 66 šeimos.[3] 1863 m. sukilimo metu Šilų miško vakarinėje dalyje buvo sustoję Biržų kautynėse sumušti kunigo Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai. Besitraukdamos sukilėlių grupės raiteliai, pėstininkai, gurguolės susirinko Šiluose. Prie sukilėlių prisidėjo dalis Bridų, Sutkūnų ir Vinkšnėnų jaunuolių. Sukilėlių taryba nutarė trauktis į Kuršėnų kelią ir žygiuoti Prūsijos link. Žygiuoti sukilėliai pradėjo per Vinkšnėnų kaimą. Pirmieji jojo raiteliai, po jų ėjo pėstieji, o gale važiavo gurguolė. Bet vos tik sukilėliai pasiekė Kuršėnų kelią, juos užpuolė iš Šiaulių atvykę kazokai, pradėjo šaudyti patrankos. Raiteliai bandė sulaikyti kariuomenę, bet neilgai atlaikė spaudimą. Tačiau pagrindinės jėgos žygiavo toliau. Dauguma naujokų iš Bridų, Sutkūnų ir Vinkšnėnų kaimų nepanoro toliau žygiuoti ir patekti po kulkomis. Jie per sumaištį pasislėpė miške ir rytą grįžo namo. Taip baigėsi jų dalyvavimas sukilime. [4]

1896 m. įvyko didelis gaisras, sudegė beveik visos sodybos. Tuomet sumažėjo ir gyventojų. Iki 1922 m. Žemės reformos tai buvo gatvinis kaimas. Jame 22 šeimos valdė po 1 ar 2 valakus, o 10 šeimų (grytelninkai) teturėjo tik daržus. Stambesni ūkininkai buvo Armala, Bernotas, Budrys, Buožis, Čepulis, Čepinskas, Gilys, Gontis, Dovydaitis, Eckys, Lešinskas, Kušlys, Kurlianskas, Masandukas, Murza, Pušinskas, Tartilas, Puidokas, Sidabras, Ulčinas, Urmonas, Vanagas. Po Žemės reformos 9 kiemai liko senosiose vietose, kiti išsikėlė į naujus sklypus. Reformos metu daug vaikų atsiskyrė nuo tėvų ūkių. 1923 m. surašymo metu rastos 44 šeimos.

Kaimo gyventojų pagrindinė veikla buvo darbas savo ūkiuose. Tačiau tarpukariu dalis žmonių dirbo Šiaulių mieste, keletas jų įvairų laiką valstybinėse įstaigose. 1919 m. siuvėjas Jonas Labanauskas 3 mėnesius dirbo tuometinio bolševikinio valsčiaus viršaičiu. Vėliau kaime jis vertėsi žemės ūkiu. Broliai Jonas ir Jurgis Masandukai 19401941 m. ir 1944 m. dirbo komunistinio valsčiaus pirmininku ir sekretoriumi. 19431944 m. vokiečių okupacijos metu, Šiaulių valsčiaus viršininku dirbo Jurgis Tartilas. Už šią tarnybą 1948 m. jis buvo išvežtas į Sibirą. Po 15 metų jis grįžo į Vinkšnėnus. Įvairiomis dingstimis iš Vinkšnėnų kaimo į Sibirą dar buvo ištremti: Rokas Čepinskas ir jo sesuo Viktorija, Vincentas Sidabras ir jo sūnus Gasparas su šeima, Vincas Pumputis, Juozas Budrys ir Kušlys su šeimomis. Nežiūrint visų sunkumų, Vinkšnėnų kaimo žmonės tvirtai įsikūrė savo žemėse, pasistatė sodybas. Stambesniais ūkininkais tapo Murza, Bernotas, Masandukas.

1949 m., kai kūrėsi kolektyviniai ūkiai, viskas iš ūkininkų atimta, nusavinta. [5] Medelyno šiaurės rytų dalyje po Antrojo pasaulinio karo pradėta statyti Vinkšnėnų vaismedžių sodininkystės ūkio gyvenvietė. Sodininkystės ūkį sujungus su Bridų kolūkiu gyvenvietės dalis LR Seimo 1996 m. vasario 13 d. įstatymas Nr. I-1205 [6] prijungta prie Šiaulių miesto savivaldybės ir tapo prestižiniu Medelyno gyvenamuoju rajonu. Šiaulių rajono ribose likusi gyvenvietės dalis pradėjo plėstis 19881992 m.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
17681795 m. Šiaulių ekonomija
18641915 m. Sutkūnų valsčius, Kauno gubernija
19181950 m. Šiaulių valsčius, Šiaulių apskritis
1950-1995 m. Vinkšnėnų apylinkė, Šiaulių rajonas
nuo 1995 m. Šiaulių kaimiškoji seniūnija, Šiaulių rajono savivaldybė


Infrastruktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas integruotas į miesto gatvių infrastruktūrą, jį aptarnauja miesto visuomeninis transportas, tačiau tolesnę integraciją į miestą stabdo administracinis priklausymas Šiaulių rajonui. Vinkšnėnų kaime yra Šiaulių miesto dujų reguliavimo stotis. Vinkšnėnų kaimą iš rytų į vakarus kerta didelė aukšto slėgimo dujotiekio vamzdyno linija. Vinkšnėnuose ji šakojasi. Viena šaka eina į Naująją Akmenę, kita – į Klaipėdą, trečia – į Šiaulius. Šiaulių dujų reguliavimo stotis sumažina dujų slėgimą vamzdynuose ir paskirsto į įvairias miesto zonas.

Prie Šilų miškelio ir plento į Gruzdžius yra Šiaulių miškų urėdijos Šiaulių girininkija. Ji organizuoja miško priežiūrą ir medienos gamybą. Kaime yra keletas individualių įmonių. Dauguma žmonių dirba savo asmeninio naudojimo 3 ha ūkeliuose. Dalį žemės plotų apdirba Bridų žemės ūkio bendrovė.

Paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimo pietinėje dalyje, 0,12 km į šiaurę nuo Kulpės upės, 50 m į vakarus nuo kelio ŠiauliaiGruzdžiai yra Vinkšnėnų pirmosios senosios kapinės (unikalus paminklo kodas 4681). Kaimo centrinėje dalyje, į vakarus nuo kelio Šiauliai–Vinkšnėnai yra Vinkšnėnų antrosios senosios kapinės (unikalus paminklo kodas 4682). Kapinaitės nedidelės, aptvertos medine tvora, apaugusios medžiais, dar matomi daugelio kapų kauburėliai, yra kryžių.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1820 m. ir 2011 m.
1820 m. 1902 m. 1923 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[7] 1979 m.sur. 1987 m.[8] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
161 252 281 280 155 590 623 617 742 835


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Steponas Balčiūnas. Brydė Saulės žemėje. Šiauliai, Saulės delta, 2010 m., 67 psl.
  3. Vinkšnėnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  4. Gustavas Gontis. Vinkšnėnų kaimo istorijos. Versmė, 1999 m.
  5. Brydė Saulės žemėje., 68 psl.
  6. LR Seimo 1996 m. vasario 13 d. įstatymas Nr. I-1205
  7. Vinkšnėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 791 psl.
  8. Vinkšnėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 572 psl.