Gubernijos miškas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gubernijos miškasmiškas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, Gruzdžių-Gubernijos miškų pietinėje dalyje, į šiaurę nuo Šiaulių, į vakarus nuo Vinkšnėnų ir Pakarčiūnų kaimų.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškas Gubernijos vardu pavadintas todėl, kad nuo XVII a. priklausė tuometiniam Gubernijos dvarui. Miško rytinis pakraštys ribojasi su Aukštrakių aukštapelke ir Smilgių mišku. Šiaurėje ribojasi su Gruzdžių miškais. Nuo Aukštrakių į rytus iki Bridų palaukės yra Vygonių miškas.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miško plotas 1730 ha, iš jų medynų 1455 ha. Reljefas lyguminis, yra didelė aukštapelkė. Dirvožemiai velėniniai glėjiniai ir velėniniai jauriniai glėjiniai. Miške paplitę garšviniai, kiškiakopūstiniai, mėlyniniai, lazdyniniai tipai. Eglynų yra 32 %, beržynų 33 %, drebulynų 23 %, pušynų 5 %. Miške gyvena įvairių žvėrių: šernai, elniai, stirnos, mangutai, lapės.

Aplinkos apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miško apsauga rūpintasi nedaug. Apie 1950-1960 m. Vijolių kaimo laukai ir pietinis miško pakraštys buvo paskelbti entomologiniu draustiniu. Čia veisėsi daug drugelių. Pamiške susidomėjo „Elnio“ kombinato vyr. konstruktorius, aviamodelistas ir vienas žymiausių Lietuvos lepidopterologų Petras Motiekaitis. Jis ir Šiaulių pedagoginio instituto Biologinės stoties vedėjas Stasys Gliaudys entomologiniame draustinyje surinko 3000 drugelių kolekciją, rado keletą labai retų Lietuvoje drugelių rūšių.

Gubernijos miškas yra paskelbtas biologiniu poligonu, jame bus stebimas augalų ir gyvūnų gyvenimas. Žadama daug dėmesio skirti paukščiams.

Didelį poveikį miško ekologijai turi Aukštrakių sąvartynas ir Šiaulių miesto nuotekų valymo įrenginiai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškas pergyveno keletą stambių kirtimų. XVIII a. jį smarkiai kirto Antanas Tyzenhauzas, apie 1903-1910 m. plynai kirto Vladimiras Zubovas. Grafas Zubovas savo dvare buvo įrengęs dvi lentpjūves. Viena iš jų buvo Balių vienkiemyje. Dabar tai Pakarčiūnų kaimas. Kita buvo Kėbliuose, prie centrinio kelio. Mediena buvo parduodama į užsienį. 1916 m. Vigonių mišką kirto Vokietijos kariuomenė, tiesusi geležinkelį į Rygą. Paskutinis stambus kirtimas buvo jau atkurtos nepriklausomybės metais apie 2002-2006 metus. Mediena taip pat didele dalimi keliavo į užsienį.

1941 m. rugsėjo 7-15 d. miške sušaudyta apie 1000 žmonių. 1950 m. šiame miške buvo likviduota Šapkaus partizanų grupė. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Steponas Balčiūnas. Brydė Saulės žemėje. Šiauliai, Saulės delta, 2010 m., 25-26 psl.

Koordinatės: 56°00′12″š. pl. 23°15′54″r. ilg. / 56.00337°š. pl. 23.26492°r. ilg. / 56.00337; 23.26492