Biržų kautynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Biržų kautynės
Priklauso: 1863 m. sukilimas
Tadeusz Ajdukiewicz Scena z powstania styczniowego 1875.PNG
1863 m. sukilimo mūšis. Tado Aidukevičiaus paveikslas
Data 1863 m. gegužės 79 d.
Vieta Medeikiai, Gudiškis ir Šniūriškis, Rusija Rusijos imperija
Rezultatas Rusijos imperijos pergalė
  • Suimti sukilėlių vadai, atimta amunicija
  • Sukilėliai perėjo prie partizaninio karo taktikos
Kariaujančios pusės
Coat of arms of the January Uprising.svg 1863 m. sukilėliai Rusija Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Zigmantas Sierakauskas (POW)
Boleslovas Kajetonas Koliška (POW)
Antanas Mackevičius
I. Ganeckis
Merlinas
Pajėgos
3000

Biržų kautynės – didžiausias Lietuvos sukilėlių būrių susirėmimas su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais per 1863 m. sukilimą. Įvyko 1863 m. gegužės 79 d. Biržų girios pakraštyje ties Medeikiais, Gudiškiu ir Šniurkiškiais.

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1863 m. sukilimo dalgininkai

Pagal Lietuvos sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko planą išplėsti sukilimą visoje Lietuvoje ir Kurše jo rinktinė, apie 2500 žmonių, gegužės 3 d. iš Andrioniškio miško Knebių stovyklos trimis kolonomis patraukė Biržų link. Dešiniajai kolonai, kurią sudarė 3 ir 6 batalionai, vadovavo Antanas Mackevičius. Vidurinei kolonai, kurią sudarė 4, 5, 7 ir 9 batalionai, vadovavo Zigmantas Sierakauskas, kairiajai, kurią sudarė 1 ir 2 batalionai – Boleslovas Kajetonas Koliška. Jos turėjo susijungti už Biržų prie Medeikių kaimo. Sukilėlius vijosi generolo I. Ganeckio vadovaujama Rusijos imperijos kariuomenės rinktinė. Atvykęs artimiausiu keliu, B. Koliška atsidūrė priekyje, Z. Sierakauskas viduryje, o A. Mackevičius, kuriam atiteko tolimiausias kelias, liko užnugaryje.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gegužės 7 d. Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos imperijos kariuomenės rinktinės dalinys (vadas – majoras Merlinas), kurį sudarė pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po 2 valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške.

Gegužės 7-8 d. naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos, apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių. Gegužės 8 d. prie Gudiškio kaimo įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, Z. Sierakauskas ir B. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius, apie 400 žmonių. Gegužės 9 d. prie Šniurkiškių palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Biržų mūšį buvo išblaškyta didžiausia sukilėlių rinktinė, žuvo nemaža sukilėlių ir jų vadų, buvo prarasta gurguolė su amunicija. Po Biržų mūšio sukilėliai nebesudarinėjo tokių didelių rinktinių, vengė susidūrimų su dideliais Rusijos kariuomenės daliniais, pradėjo plačiau naudoti partizaninio karo taktiką.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egidijus Aleksandravičius. Biržų kautynės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 238 psl.