Vandžiogala

Vandžiogala

Koordinatės

55°07′08″N 23°57′40″E / 55.119°N 23.961°EKoordinatės: 55°07′08″N 23°57′40″E / 55.119°N 23.961°E

Apskritis

Kauno apskritis

Savivaldybė

Kauno rajono savivaldybė

Seniūnija

Vandžiogalos seniūnija

Gyventojų skaičius

861 ^{(2011 m.)}

Vikiteka:

VandžiogalaVikiteka

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)^[1]
Vardininkas:	Vandžiógala
Kilmininkas:	Vandžiógalos
Naudininkas:	Vandžiógalai
Galininkas:	Vandžiógalą
Įnagininkas:	Vandžiógala
Vietininkas:	Vandžiógaloje

rus. Вендзягола^[2]^[3]
lenk. Wędziagoła

Vandžiogala – miestelis Kauno rajone, į šiaurę nuo Kauno, prie kelių A8 Panevėžys–Aristava–Sitkūnai ir 222 Kaunas–Vandžiogala bei Urkos upelio. Seniūnijos centras.

Miestelyje stovi medinė Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1830 m.; su varpine), yra paštas (LT-54073), bendruomenės centras (nuo 2005 m., anksčiau – kultūros centras), Vandžiogalos vidurinė mokykla, biblioteka (nuo 1937 m.), vaikų dramos teatras „Versmelė“, tautinių šokių kolektyvas „Verpetukas“, ritminiai šokiai „Šėlsmas“.

Yra dvejos kapinės. Minint 1863 m. sukilimo 135-ąsias metines, 1998 m. lapkričio 29 d. Ibėnų kaimo tragedijai atminti pastatytas koplytstulpis (autorius Adolfas Teresius). Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 80-metį 1998 m. spalio 29 d. Vandžiogaloje atstatytas Lietuvos nepriklausomybės 15-mečio paminklas. Vandžiogalos seniūnijoje yra išlikusios didelės senosios žydų kapinės ir žydų genocido aukų kapai.

Istorija[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Vandžiogalos apylinkėse yra rasta neolito laikotarpio akmeninių kirvukų bei kitų įrankių, Romos imperatoriaus Trajano moneta.^[4]

Jau XIII a. tarp kitų Upytės krašto pilių minima ir Vandžiogalos pilis. Rašytiniuose šaltiniuose Vandžiogala minima nuo 1384 m., kai įvyko mūšis su kryžiuočiais. Kryžiuočių kronikos mini, kad Ragainės vicekomtūras Markvard Schulbach, 1384 m. Ordino atsiųstas į Lietuvą paremti Vytauto prieš Skirgailą, radęs Vandžiogalos šventykloje susirinkusių daugybę žmonių, pradėjęs aršias kautynes. Įveikė vokiečiai: 120 lietuvių žuvo vietoje, kiti išbėgioję ar patekę į nelaisvę, 300 jų paėmęs komtūras, 200 Vytautas.

XVI a. čia buvęs Vandžiogalos dvaras, kuris priklausė Jonui ir Marijai Rastauskams, Chlopickiams, Hartovskiams ir kitiems,^[5] ir kaimas. 1643 m. miestelis gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją. 1655 m. pastatyta Vandžiogalos bažnyčia. 1817 m. miestelis sudegė. Skaudžius pėdsakus Vandžiogaloje paliko 1863 m. sukilimas. Juos šiandien ženklina sukilėlių kapai, kryžiai, koplytstulpiai. Per 1863 m. sukilimą buvo sudegintas Ibėnų kaimas. Jo 30 šeimų buvo ištremtos į Sibirą. Ištremtųjų vieton buvo atkelti rusų sentikiai.

XIX a. trečiame dešimtmetyje Vandžiogalos apylinkės buvo grynai lietuviškos. Tačiau XIX a. pabaigoje teritorijoje nuo Kauno palei Nerį, nepasiekus Jonavos pasukus link Kėdainių, o nuo to miesto Nevėžiu iki Nemuno ir šia upe iki Kauno, jau vyravo lietuvių-lenkų dvikalbystė. 1891 m. Vandžiogalos parapijoje grynai lietuviški tebuvo du kaimai: Gelnai ir Preišiogala. Bažnyčioje pamaldos ir pamokslai buvo sakomi tik lenkiškai. Istorikai yra įrodę, kad lenkų kolonizacijos šiame krašte nebuvo, o stiprus vietos gyventojų sulenkėjimas buvo kultūrinis fenomenas. Užrašytuose Vandžiogalos apylinkių senelių pasakojimuose minima, kaip ponai bausdavo valstiečius už ištartus lietuviškus žodžius. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo, Ibėnų sudeginimo ir rusų kolonistų atkėlimo, net lietuvių kilmės bajorai iš daugelio tarp Kauno ir Kėdainių buvusių privačių dvarų ir bajorkaimių savo viltis ėmė sieti su Lenkija.^[6]

To pasekoje, 1897 m. carinės Rusijos visuotiniame surašyme 95% Vandžiogalos gyventojų jau prisistatė lenkais^[7], o 1918–1919 m. steigiant savivaldybes, sudarė savo valsčiaus savivaldybę, miliciją, mokyklą, šias įstaigas paženklino Lenkijos herbu ir vėliava. Vietos lenkai laukė Juzefo Pilsudskio puoselėtos Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės atkūrimo, įvyko net susidūrimas su Kauno komendanto kariniu būriu. Tačiau netrukus „Vandžiogalos lenkų respublika“ išnyko.^[8] 2001 m. gyventojų surašyme lenkais prisistatė jau tik 7,8 % Vandžiogalos seniūnijos gyventojų.

2002 m. patvirtintas Vandžiogalos herbas.^[9]

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Vietovės vardas yra sudėtas iš dviejų žodžių: Vandys ir galas, reiškia Vandžių (asmenvardis) gyvenamosios vietovės dalį ar kaimą. Kai kas vietovę vadina Vendžiogala, bet neteisingai: tai lenkų iškreipto pavadinimo (Wendziagola) įtaka. Ir kryžiuočių kronikose rašoma Wandyagel, o XVI a. senąja slavų kalba rašytuose dokumentuose – Vondziakgola.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1919–1950 m.	Vandžiogalos valsčiaus centras	Kauno apskritis
1950–1955 m.	Vandžiogalos apylinkės centras	Vilijampolės rajonas
1955–1995 m.	Vandžiogalos apylinkės centras	Kauno rajonas
nuo 1995 m.	Vandžiogalos seniūnijos centras	Kauno rajono savivaldybė

Gyventojai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1856 m. ir 2011 m.

1856 m.^[3]

1970 m.^sur.

1983 m.

1987 m.^[10]

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

387

603

1 055

1 105

946

861

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Vandžiogala (Бейдзигола, Beydzigola) 1820 m. žemėlapyje

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia

Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje palaidotas 1863 m. sukilimo dalyvis Aleksandras Chmielevskis. Prasidėjus sukilimui, A. Chmielevskis buvo Kauno gubernijos civilinis vadeiva, rūpinosi ginklų pristatymu iš Belgijos. Jam grėsė mirties bausmė, tačiau buvo nuteistas 10-čiai metų tremties į Tomską. Iš tremties grįžo į Vandžiogalą, kur žmonos dvarelyje Borkuose praleido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Mirė 1882 m. balandžio 13 d.

Vandžiogalos bažnyčios šventoriaus kapinėse yra palaidoti ir kiti 1863 m. sukilimo dalyviai – Dackevičius ir broliai Vilkevičiai.

Vandžiogaloje gyveno ir dirbo^[11] Lietuvos tapytojas ir karikatūristas Jonas Martinaitis. Jonas Martinaitis savo akvarelėse įamžino Vandžiogalą^[12]^[13]^[14]^[15], jos apylinkes^[16] ir bažnyčią^[17]^[18]^[19]^[20]. Vandžiogaloje 1939 m. gimė jo sūnus Lietuvos tapytojas ir poetas Antanas Martinaitis. 1925 m. gimė istorikas Stanisław Michalkiewicz.