Vandžiogala
| Vandžiogala | ||
|---|---|---|
| ||
  Vandžiogala |
||
| Koordinatės | 55°07′05″š. pl. 23°57′29″r. ilg. / 55.118°š. pl. 23.958°r. ilg.Koordinatės: 55°07′05″š. pl. 23°57′29″r. ilg. / 55.118°š. pl. 23.958°r. ilg. | |
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kauno rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Vandžiogalos seniūnija | |
| Gyventojų | 736 | |
 Vikiteka |
VandžiogalaVikiteka | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Вендзягола,[2][3] lenk. Wędziagoła | |
Vandžiogala – miestelis Kauno rajono savivaldybėje, 29 km į šiaurę nuo Kauno, įsikūręs prie kelių A8 Panevėžys–Aristava–Sitkūnai ir 222 Kaunas–Vandžiogala bei Urkos upelio. Seniūnijos centras. Miestelyje stovi medinė Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1830 m.; su varpine), yra paštas (LT-54073), bendruomenės centras (nuo 2005 m., anksčiau – kultūros centras), Vandžiogalos gimnazija, biblioteka (nuo 1937 m.), vaikų dramos teatras „Versmelė“, tautinių šokių kolektyvas „Verpetukas“, ritminiai šokiai „Šėlsmas“.
Yra dvejos kapinės. Lietuvos nepriklausomybės 15-mečio paminklas (pastatytas 1933 m., sovietmečiu nugriautas, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 80-metį 1998 m. spalio 29 d. atstatytas). Minint 1863 m. sukilimo 135-ąsias metines, 1998 m. lapkričio 29 d. Ibėnų kaimo tragedijai atminti pastatytas koplytstulpis (autorius Adolfas Teresius). Vandžiogalos pakraštyje išlikusios senosios žydų kapinės, jose 2018 m. įrengtas žydų genocido aukų memorialas.[4]
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
• Borekas
• Dziluška
• Jalinka
• Kaupriai
• Koncopolis
• Kavališkiai
• Londonas
• Narkūnai
• Nartava
• Šimeliava
• Tauropolis
• Vlokiai
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovės vardas yra sudarytas iš dviejų žodžių: Vandys ir galas, reiškia Vandžių (asmenvardinis vietovardis) gyvenamosios vietovės dalį ar kaimą. Kai kas vietovę vadina Vendžiogala, bet neteisingai: tai lenkų iškreipto pavadinimo (Wendziagola) įtaka. Ir kryžiuočių kronikose rašoma Wandyagel, o XVI a. senąja slavų kalba rašytuose dokumentuose – Vondziakgola.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vandžiogalos apylinkėse yra rasta neolito laikotarpio akmeninių kirvukų bei kitų įrankių, Romos imperatoriaus Trajano moneta.[5]
Jau XIII a. tarp kitų Upytės krašto pilių minima ir Vandžiogalos pilis. Rašytiniuose šaltiniuose Vandžiogala minima nuo 1384 m., kai įvyko mūšis su kryžiuočiais. Kryžiuočių kronikos mini, kad Ragainės vicekomtūras Markvard Schulbach, 1384 m. Ordino atsiųstas į Lietuvą paremti Vytauto prieš Skirgailą, radęs Vandžiogalos šventykloje susirinkusių daugybę žmonių, pradėjęs aršias kautynes. Įveikė vokiečiai: 120 lietuvių žuvo vietoje, kiti išbėgioję ar patekę į nelaisvę, 300 jų paėmęs komtūras, 200 Vytautas.
XVI a. čia buvęs Vandžiogalos dvaras, kuris priklausė Jonui ir Marijai Rastauskams, Chlopickiams, Hartovskiams ir kitiems,[6] ir kaimas. 1643 m. miestelis gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją. 1655 m. pastatyta Vandžiogalos bažnyčia. 1817 m. miestelis sudegė. Skaudžius pėdsakus Vandžiogaloje paliko 1863 m. sukilimas. Juos šiandien ženklina sukilėlių kapai, kryžiai, koplytstulpiai. Per 1863 m. sukilimą buvo sudegintas Ibėnų kaimas. Jo 30 šeimų buvo ištremtos į Sibirą. Ištremtųjų vieton buvo atkelti rusų sentikiai.
XIX a. trečiame dešimtmetyje Vandžiogalos apylinkės buvo grynai lietuviškos. Tačiau XIX a. pabaigoje teritorijoje nuo Kauno palei Nerį, nepasiekus Jonavos pasukus link Kėdainių, o nuo to miesto Nevėžiu iki Nemuno ir šia upe iki Kauno, jau vyravo lietuvių-lenkų dvikalbystė. 1891 m. Vandžiogalos parapijoje grynai lietuviški tebuvo du kaimai: Gelnai ir Preišiogala. Bažnyčioje pamaldos ir pamokslai buvo sakomi tik lenkiškai. Istorikai yra įrodę, kad lenkų kolonizacijos šiame krašte nebuvo, o stiprus vietos gyventojų sulenkėjimas buvo kultūrinis fenomenas. Užrašytuose Vandžiogalos apylinkių senelių pasakojimuose minima, kaip ponai bausdavo valstiečius už ištartus lietuviškus žodžius. Po 1863 m. pralaimėto sukilimo, Ibėnų sudeginimo ir rusų kolonistų atkėlimo, net lietuvių kilmės bajorai iš daugelio tarp Kauno ir Kėdainių buvusių privačių dvarų ir bajorkaimių savo viltis ėmė sieti su Lenkija.[7]
Dėl šios priežasties, 1897 m. carinės Rusijos visuotiniame surašyme 95% Vandžiogalos gyventojų jau prisistatė lenkais[8], o 1918–1919 m. steigiant savivaldybes, sudarė savo valsčiaus savivaldybę, miliciją, mokyklą, šias įstaigas paženklino Lenkijos herbu ir vėliava. Vietos lenkai laukė Juzefo Pilsudskio puoselėtos Lenkijos ir Lietuvos jungtinės valstybės atkūrimo, įvyko net susidūrimas su Kauno komendanto kariniu būriu. Tačiau netrukus „Vandžiogalos lenkų respublika“ išnyko.[9] 2001 m. gyventojų surašyme lenkais prisistatė jau tik 7,8 % Vandžiogalos seniūnijos gyventojų.
2002 m. patvirtintas Vandžiogalos herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1919–1950 m. | Vandžiogalos valsčiaus centras | Kauno apskritis |
| 1950–1955 m. | Vandžiogalos apylinkės centras | Vilijampolės rajonas |
| 1955–1995 m. | Kauno rajonas | |
| 1995– | Vandžiogalos seniūnijos centras | Kauno rajono savivaldybė |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 | ||||||
| 1856 m.[3] | 1959 m.sur.[10] | 1970 m.sur. | 1979 m.sur.[11] | 1983 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|
| 387 | 749 | 603 | 862 | 1 055 | ||
| 1987 m.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur.[16] | ||
| 1 105 | 978 | 946 | 861 | 736 | ||
| ||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vandžiogalos bažnyčios šventoriuje palaidotas 1863 m. sukilimo dalyvis Aleksandras Chmielevskis. Prasidėjus sukilimui, A. Chmielevskis buvo Kauno gubernijos civilinis vadeiva, rūpinosi ginklų pristatymu iš Belgijos. Jam grėsė mirties bausmė, tačiau buvo nuteistas 10-čiai metų tremties į Tomską. Iš tremties grįžo į Vandžiogalą, kur žmonos dvarelyje Borkuose praleido paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Mirė 1882 m. balandžio 13 d.
Vandžiogalos bažnyčios šventoriaus kapinėse yra palaidoti ir kiti 1863 m. sukilimo dalyviai – Dackevičius ir broliai Vilkevičiai.
Vandžiogaloje gyveno ir dirbo[17] Lietuvos tapytojas ir karikatūristas Jonas Martinaitis. Jonas Martinaitis savo akvarelėse įamžino Vandžiogalą[18][19][20][21], jos apylinkes[22] ir bažnyčią[23][24][25][26]. Vandžiogaloje 1939 m. gimė jo sūnus Lietuvos tapytojas ir poetas Antanas Martinaitis. 1925 m. gimė istorikas Stanislav Michalkevič.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paminklas nepriklausomybei atminti
Miestelio bendruomenės centras
Vandžiogalos vidurinė mokykla
Kelias prie ūkio teritorijos
Šv. Jono Nepomuko koplytėlė [27]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos vietovardžiai (VLKK)
- ↑ Вендзягола. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 5А (10) : Вальтер — Венути. С.-Петербургъ, 1892., 900 psl. (rus.)
- ↑ 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 423 psl. (Wikisources.org)
- ↑ „Objekto Nr. 37329 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ [1][neveikianti nuoroda]
- ↑ „Vandžiogala“. Vandžiogalos internetinė svetainė. Suarchyvuotas originalas 2016-04-03. Nuoroda tikrinta 2016-04-17.
- ↑ [2]
- ↑ [3]
- ↑ Vendžiogalos respublikoj // Diena, Nr. 28 (832), 1935-07-14 – 5 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Vandžiogala. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 450
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Kauno apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=38752&biRecordId=4059
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041619
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041665
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041666
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041663
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041632
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041582
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041723
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041724
- ↑ http://www.rinkinys.ldm.lt/iris/index.aspx?cmp=search&action=details&lang=LT&mus=1&ext_id=1041725
- ↑ „Objekto Nr. 9214 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vandžiogala. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 356 psl.
- Wędziagoła. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 209 psl. (lenk.)
- Vandžiogala Brokhauzo enciklopedijoje
- Vandžiogalos seniūnijos tinklalapis
- Žemėlapiai Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.
- Foto[neveikianti nuoroda]
| ||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Kėdainiai – 24 km | Saviečiai – 6 km |
| ||||||||
| BABTAI – 12 km |
|
||||||||||
| Didieji Ibėnai – 7 km | Valerava - 8 km VOŠKONIAI – 15 km DOMEIKAVA – 18 km |
Boniškiai – 7 km9214 | |||||||||
