Vietos savivalda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vietos savivalda suprantama kaip teisė ir veiki galimybė vietos valdžios organams savo atsakomybe ir vietos gyventojų interesais tvarkyti ir valdyti žymią viešųjų reikalų dalį. Šią teisę įgyvendina tarybos arba susirinkimai, kuriuos sudaro slaptu, lygiu, tiesioginiu ir visuotiniu balsavimu laisvai išrinkti nariai ir kurie gali turėti jiems pavaldžius vykdomuosius organus. Šios institucijos sukuriamos ne prieš piliečių susirinkimus, referendumus ar bet kokią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžiama įstatymu. (Europos vietos savivaldos chartija, 3 str.)

Dabartiniame Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme nurodoma, kad „vietos savivalda – tai valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės – teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas“.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbią įtaką savivaldos evoliucijai padarė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje per pasaulį nuūžę evoliuciniai ir revoliuciniai įvykiai. Galutinai įsiviešpatavus kapitalistiniams santykiams ekonomikoje, neišvengiamai turėjo pakisti ir visuomeniniai, socialiniai bei administraciniai santykiai. Plėtojantis demokratijai pradėjo formuotis ir naujo tipo demokratinė savivalda, kokia galima tik neprievartinėje visuomenėje. Jos pagrindas – bendruomeninės iniciatyvos skatinimas, valdymo decentralizavimas ir valstybės kišimosi apribojimas.

Prancūzija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijos Didžioji revoliucija atvėrė kelius demokratijai pačia plačiausia prasme. Tačiau, kartu ji davė stimulą kurtis ir nacionalinėms centralizuotoms valstybėms. Buvo panaikinti luomai, feodalinė hierarchija ir priklausomybė, laisvais žmonėmis tapo ne tik laisvųjų miestų, privilegiją laisvei turėję piliečiai, bet ir valstiečiai, baudžiauninkai, vergai. Dauguma jų, ieškodami laimės, patraukė į miestus, ir tai labai paskatino miestų augimą. Bet kartu su kapitalistinės gamybos augimu miestai susidūrė ir su daugybe socialinių, komunalinių, higienos problemų. Privataus kapitalo šulams visiškai nerūpėjo jų darbo jėgos padėtis už fabriko vartų. Netrukus ir valstybių valdžia pajuto „malonumą“ rūpintis invalidais, benamiais, bedarbiais, jų lūšnomis, nuolat nuo išpilamų paplavų ir atmatų dvokiančių gatvių higiena. Todėl vis daugiau teisių ir pareigų valstybė patikėdavo vietiniams valdžios organams. Šalyse, pergyvenusiose ypač ryškų kapitalizmo vystymąsi, net ir tose, kur valdžia buvo labai centralizuota, prasidėjo negrįžtamas demokratizavimo „iš viršaus“ procesas.

Anglija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. konservatyviojoje Anglijoje dar buvo išlikusi kiek reformuota karaliaus teisė suteikti privilegijas (royal charter) atskiriems miestams. Jie galėjo rinkti savo administracijas, tvarkyti miesto nuosavybę, rinkti savus mokesčius, skirti taikos teisėjus ir t. t. Tačiau visas visų lygių valdžias prižiūrėjo, jų funkcijas bei pagrindinę lėšų dalį skirstė Parlamentas. Netgi angliškas terminas local government reiškia ne tiek savivaldą, kiek vietinį valdymą.

Tik 1835 m. Parlamentas municipalitetams suteikė „privilegiją“ remontuoti ir prižiūrėti kelius, 1848 m. – tvarkyti sveikatos apsaugą, 1870 m. jiems buvo pavestos pradinio švietimo funkcijos. 1835 m. priimtas municipalinių korporacijų aktas 178 miestų rinkėjams suteikė teisę kontroliuoti municipalitetų veiklą ir rinkti municipalinius tarėjus, o šių tarybos turėjo posėdžiauti viešai.

1888 m. rugpjūčio 13 d. Vietinio valdymo įstatymu buvo įteisintos renkamos grafysčių tarybos, kurioms pavesta rūpintis benamiais, našlaičiais, viešaja tvarka. Grafystės miesto statusą gavo miestai, kuriuose gyveno daugiau, kaip 50 000 žmonių. Šių miestų tarybos tapo nepriklausomomis nuo miestų – municipalitetų. 1899 m. į 28 metropolijas buvo suskirstytas be galo išsiplėtęs Londonas. Kiekviena metropolija galėjo rinkti savo tarybą ir sudaryti vykdomosios valdžios organus. Be jų, tais metais Anglijoje dar veikė 58 grafysčių, 82 grafysčių miestų municipalinės tarybos, (grafysčių miestams buvo pavaldžios 535 miestų ir 472 kaimų tarybos) bei 270 grafystėms nepriklausančių administracinių vienetų tarybos. Kaimų apygardose dar veikė ir parapijų tarybos, turėję labai siauras vietinių problemų sprendimo teises. Netrukus municipalitetams buvo patikėtas žemės sklypų skyrimas ir jų naudojimo kontrolė, vandens, elektros ir dujų tiekimas, keleivinis transportas. 1905 m. jiems pavesta steigti darbo biržas. Daugelis komunalinių paslaugų buvo municipalizuotos, atimtos iš privataus sektoriaus. Buvo siekiama sumažinti tiesioginį paslaugų tarifą vartotojui, todėl dalį sąnaudų pradėta dotuoti iš savivaldybės biudžeto.

JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demokratizacijos „iš apačios“ pavyzdžiu galėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos. 1787 m. Konstitucija jose ne tik įteisino visų miestų, miestelių ir gyvenviečių savarankiškumą, bet ir nustatė demokratinės hierarchijos principus. Šiai valstybei, susikūrusiai kaip 13 valstijų konfederacija, nuo pat pradžių buvo deleguotos tik gynybos nuo išorės užpuolimo, (o valstijos prašymu – ir nuo vidaus priešų) funkcijos, bei bendrosios gerovės garantijos: vieningi pinigai, vienodi mokesčiai, vienodos ekonominės sąlygos, kitaip tariant, vienodos galimybės. Kaip jomis pasinaudojama – tai jau kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos, kiekvieno kaimo ar miesto reikalas. Tačiau kartu buvo įvestas ir apsidraudimas nuo bandymų pažeisti vienodas galimybes. Gyventojų renkamo valstijos gubernatoriaus viena iš svarbiausių funkcijų yra valstijos įstatymų, pažeidžiančių savivaldybių interesus, veto teisė.

Vokietija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijoje pagrindą moderniajai savivaldai padėjo 1808 m. barono fon Šteino įvykdyta reforma, įkūnyta Prūsijos miestų valdymo organizacijoje. Piliečių, turėjusių savarankišką verslą, žemę ar namus klasės galėjo rinkti miesto valdžią ir savarankiškai spręsti bendruomenės klausimus. Šiek tiek savivaldą suvaržė 1871 m. Otto fon Bismarko „geležimi ir krauju“ sukurta centralizuota imperija, tačiau jau Pirmojo pasaulinio karo metais municipalitetai buvo perėmę daugelį byrančios valstybės funkcijų, netgi leido laikinuosius vietinius pinigus, stabdydami infliaciją. Vėliau, sukūrus Reicho valdybą, valdymas vėl buvo centralizuojamas, vėl buvo sumažintos atstovaujamosios valdžios galios. Bet būtent labai išaugusios bendrosios valdymo išlaidos ir nulėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Savivaldybės praktiškai vieninteliu veiksmingu valdžios organu tapo ir žlugus nacionalsocializmui, kai Vokietijos, kaip valstybės ateičiai iš viso buvo iškilęs pavojus. Pergyvenusi superunitarizmo, totalitarizmo ir nacionalinio išskirtinumo masines psichozes, Vokietija galų gale pasirinko vieną iš demokratiškiausių valdymo struktūrų, tuo „aukščiau visko“ iškeldama ne nacijos vienybės ir galybės, o kiekvieno piliečio, kiekvieno kaimo, kiekvieno miestelio ar miesto, kiekvienos tarminės teritorijos ar tradicinės žemės laisvės ir savarankiškumo idėją.

Šveicarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarijos seniūnijai (Gemeinde), kaip pradiniam politinės bendrijos elementui, palikti visi klausimai, kuriuos bendruomenė gali išspręsti pati, be aukštesniųjų valdžios institucijų pagalbos. Seniūnijos stato ir remontuoja mokyklas, samdo mokytojus, tvirtina mokyklų tvarkaraščius. Bet mokymo planų tvirtinimas atiduotas kantonui, o bendrą švietimo politiką nustato federalinė valdžia. Šveicarijos seniūnija savo lėšomis rūpinasi socialiai remtinais žmonėmis, moterų konsultacijomis, nepilnamečių globa, viešaja tvarka, visuomeninio transporto organizavimu, laisvalaikio zonų įrengimu ir, iš dalies, laisvalaikio organizavimu. Jai priklauso vandentiekis, kanalizacija, gaisrinė tarnyba, šiukšlių išvežimas ir kitos kasdieninės problemos.

Lėšas savo funkcijų vykdymui seniūnija gauna iš mokesčių, kuriuos nustato federalinis parlamentas. Tačiau seniūnija, atsižvelgdama į bendruomenės poreikius, pati gali reguliuoti jų dydį. Apie lėšų panaudojimą seniūnija periodiškai atsiskaito gyventojams. Nors daugelyje seniūnijų yra renkamas vietinis parlamentas, o nuolat dirba seniūnijos valdyba, nemažai klausimų pagal seną tradiciją yra sprendžiami gyventojų susirinkimuose ir referendumuose.

Savivaldžios teritorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Tarybos Direktyva 94/80/EB yra nustatyti tokie savivaldybių, t. y. teritorijų, galinčių turėti savivaldą, pavadinimai:

Savivaldos principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš svarbiausių demokratinės savivaldos funkcinių – finansinių principų yra daugiametis programinis planavimas. Pagal šį principą savivaldybės biudžetas sudaromas remiantis iš anksto patvirtintomis programomis kiekvienam viešojo administravimo sektoriui, o valstybės dotacijos ir Europos struktūrinių fondų lėšos skiriamos ne konkretiems individualiems projektams, o kaip kasmetinė didelės programos dalis pagal sutartį tarp valstybės ir savivaldybės ar tarp valstybės ir Europos Sąjungos Komisijos. Programavimas gali būti trumpalaikis (veiklos) – 1-3 metai, vidutinis (strateginis) – 5-10 metų ir ilgalaikis (bendrasis) – 15 metų ir daugiau.

Subsidiarumo principas reiškia, kad tik tos funkcijos, kurių negalima išspręsti vietiniame lygmenyje yra perduodamos aukštesniajai valdžios grandžiai, o sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie veiksmingiausi. Parama pirmiausia skiriama kuo žemesniam lygmeniui – regionui arba savivaldybėms.

Lygių galimybių principas reiškia, kad visoms dabarties ir ateities kartoms, visiems visų regionų ir kitų teritorinių padalinių gyventojams turi būti užtikrintos vienodos galimybės naudotis ekonominio ir socialinio vystymosi rezultatais.

Susietumo (integralumo) principas: darnaus vystymosi aplinkosauginiai, ekonominiai ir socialiniai tikslai ir uždaviniai kiekvieno ūkinio sektoriaus ar regiono plėtros strategijose, programose, planuose turi būti pateikiami kaip visuma.

Partnerystės principas nustato, kad visi programinio planavimo lygiai turi būti derinami tarp Komisijos ir valstybės nustatytos nacionalinio, regioninio ir savivaldybės lygmens valdžios institucijos.

Pridėtinumo principas verčia valstybę, savivaldybę ar bet kurią kitą instituciją, ar ūkinį subjektą įsipareigoti įdėti ir savų lėšų į visų programų, subsidijuojamų valstybės ir Europos Sąjungos fondų lėšomis, finansavimą. Tai apdraudžia nuo lėšų švaistymo nereikšmingoms programoms.

Kofinansavimo principas leidžia patiems programų vykdytojams panaudoti tik nuo ketvirtadalio iki pusės programų įgyvendinimui reikalingų savų lėšų. Neapibrėžiama net šių lėšų kilmė. Tai gali būti ir biudžeto, ir skolintos, ir kooperuotos lėšos. Principas skatina savivaldybes aktyviau dalyvauti nacionalinėse ir paneuropinėse programose.

Kompensavimo principas nustato, kad pirmiausia turi būti investuojama, ir tik atlikus, priėmus bei įvertinus darbus, kompensuojama visa ar dalis jų vertės. Taip siekiama išvengti korupcijos bei paramos lėšų iššvaistymo, išvogimo ar netikslingo panaudojimo.

Panašus modelis rekomenduojamas ir nacionalinėms bei regioninėms struktūrinio išlyginimo programoms, taip pat ir savivaldybių lygmenyje, siekiant patempti labiausiai atsilikusių teritorijų socialinį – ekonominį lygį.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]