Bronius Dundulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Bronius Dundulis (1909 m. lapkričio 26 d. Gyvakarai, Kupiškio valsčius – 2000 m. rugsėjo 1 d. Vilnius) – Lietuvos istorikas, habilituotas istorijos mokslų daktaras (1940 m. ir 1967 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą. 1933–1940 m. tobulinosi Sorbonoje. Paryžiuje 1940 m. išleido knygą „Napoleonas ir Lietuva 1812 m.“ (pranc. Napoléon et la Lituanie en 1812. Paris: Presses Universitaires de France, 1940. – 344 p.) ir jos pagrindu apgynė daktaro disertaciją. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto taryba 1944 m. gruodžio 15 d. patvirtino daktaro laipsnį, tačiau aukštesni sovietinės valdžios pareigūnai pasiūlė rengti disertaciją pagal marksistinę metodologiją ir iš naujo ginti. Atsisakė ir parašė dvi disertacijas kitomis temomis – kandidato (apginta 1955 m.) apie XV a. Lietuvos kovą dėl vakarų ir pietvakarių žemių (Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Vilnius, 1960 m.) ir daktaro – apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius su Lenkija (Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Vilnius, 1968 m.).

19411992 m. (su pertrauka) Vilniaus universiteto, iki 1947 m. ir Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, 19461961 m. Visuotinės istorijos katedros vedėjas; nuo 1969 m. profesorius. 1988–1991 m. atkurtos Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas.[1]

Kaip nemaža Lietuvos istorikų grupė (Zenonas Ivinskis, Kučinskas, Jonas Matusas, Povilas Pakarklis, Remeika, Šapoka, Simas Sužiedėlis ir Šležas, dauguma jų studijavo VDU TFF) priklausė aktyviai visuomeninei katalikų organizacijai – ateitininkams[2].

Žmona Pranė Dundulienė.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naudodamasis to meto konjunktūra net sovietinės cenzūros sąlygomis tyrė svarbias XV a. – XVIII a. Lietuvos politinės istorijos temas, panaudojo itin gausius šaltinius, užsienio literatūrą ir padarė didelį poveikį lietuvių istoriografijai bei tautinio sąmoningumo ugdymui.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos užsienio politika XVI a. Vilnius, 1971 m.
  • Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. Vilnius, Mokslas, 1977 m.
  • Lietuva Napoleono agresijos metais. 1807–1812 m. Vilnius, Mokslas, 1981 m.
  • Normanai ir baltų kraštai (IX–XI a.) Vilnius, 1982 m.
  • Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros. Vilnius, 1985 m.
  • Lietuva Europos politikoje. 1795–1815. Vilnius, 1998 m.
  • Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a. Vilnius, 1968 m., 1993 m.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • I. Poškevičienė. Bronius Dundulis. Bibliografija. Vilnius. 1979 m.
  • Lietuva ir jos kaimynai: nuo normanų iki Napoleono. prof. Broniaus Dundulio atminimui, vyr. redaktorė Irena Valikonytė, Vilnius, 2001 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bronius Dundulis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 204 psl.
  2. „Nepriklausomos Lietuvos istorikų ideologinės pažiūros“ Valdas Selenis (PDF)