Tadžikijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


Vidurinės Azijos istorija
Turkmėnijos Uzbekijos Tadžikijos Kirgizijos
Chorezmas, Margiana, Sogdas, Fergana
Eftalitai
Omejadų Kalifatas
Afrigidai, Samanidai
Seldžiukidai, Karachanidai
Karakitajai
Chorezmo imperija
Sufidai, Čagatajaus chanatas
Timūridų imperija
Chyva, Buchara, Kokandas
Rusijos imperija > TSRS:
(Turkestano ATSR, Chyvos LTR, Bucharos LTR >
Uzbekijos TSR, Turkmėnijos TSR, Tadžikijos TSR, Kirgizijos TSR)
Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija, Kirgizija

Pirmieji žmonės dabartinės Tadžikijos teritorijoje apsigyveno IV tūkst. pr. m. e. Per istoriją ją valdė įvairios valstybės.

Regionai

Tadžikijos teritorija nėra vienalytė, ir ją sudaro keli atskiri kultūriniai regionai, kurie per istoriją vystėsi atskirai.

Šiaurinėje šalies dalyje yra Syrdarjos ir Zarafšano drėkinamas Ferganos slėnis (sudarantis dalį didesnio Sogdo regiono), kuris taip pat apima ir dalį Kirgizijos teritorijos. Didžiausias miestas čia yra Chodžentas.
Pietvakarinėje šalies dalyje esančios lygumos sudaro dalį istorinės Baktrijos (taip pat ir gretimose teritorijose Afganistane bei Uzbekistane). Čia yra miestai Dušanbė, Kulobas ir Bochtaras. Šias dvi derlingas teritorijas skiria kalnų grandinės (Pamyro Alajus).
Rytinė šalies dalis yra kalnuotas Badachšanas, kuris taip pat apima ir dalį Afganistano bei Kinijos. Didžiausia gyvenvietė – Chorogas.

Senovė

Pagrindinis straipsnis – Senovės Iranas.

IV tūkst. pr. m. e. dab. Tadžikijos pasienio teritorijoje klestėjo priešistorinis Sarazmo miestas, žinomas kaip seniausia žemdirbių gyvenvietė Vidurinėje Azijoje. Vietos gyventojai gamino dirbinius iš metalo, vietos kasyklose kasė turkį, rūdą ir aktyviai prekiavo su aplinkinėmis teritorijomis, įsijungę į prekybinių kelių tinklą.

III tūkst. pr. m. e. Baktrija ir Badachšanas buvo įjungti į senovės prekybinę sistemą. Badachšano bangakmenių ištekliai buvo labai vertinami senovės pasaulyje, todėl šią atokią teritoriją sujungė vadinamasis Lazurito kelias, kuris vedė iki pat Mesopotamijos bei Indo civilizacijos. Dėl klestinčios prekybos apie 2500 m. pr. m. e. Baktrijoje susiformavo aukšto lygio priešistorinė civiliacija – Baktrijos-Margianos archeologinis kompleksas, kurios gyventojai kūrė puikius meno dirbinius iš akmens bei bronzos.

Nuo II tūkst. pr. m. e. pradžios iš Eurazijos stepių šiaurėje Ferganos slėnį ir Sogdą apgyvendino klajokliai indoeuropiečiai – Andronovo kultūros atstovai. Per šį tūkstantmetį indoeuropiečiai apgyvendino visą Irano kalnyną ir Indijos subkontinentą. Jiems maišantis su vietos gyventojais Baktrijoje, Ferganoje ir Badachšane formavosi dabartinių tadžikų, jagnobų ir pamyrių protėviai. Tuo metu Tadžikijos teritorija sudarė dalį Senovės Irano civilizacijos. Čia buvo kalbama atskirais iranėnų dialektais, I tūkst. pr. m. e. paplito zoroastrizmas.

VI a. pr. m. e. Baktrija ir Sogdas buvo įjungti į Achemenidų imperiją. Tuo metu į regioną atklydo ir jame įsikūrė nedidelė žydų bendruomenė, išvyta iš Artimųjų Rytų po Babilono užkariavimų.

IV a. pr. m. e. regionas tapo Aleksandro sukurtos Makedonijos imperijos dalimi. Tai buvo ryčiausia helenizuota teritorija, kurioje susifomavo atskira Graikų-baktrų karalystė, puoselėjusi graikiško stiliaus kultūrą ir menus. Sogdo regionas tuo metu buvo miestų-valstybių telkinys, tarp kurių Tadžikijos teritorijoje buvo Chodžentas ir Pendžikentas. Apie 128 m. pr. m. e. čia lankėsi kinų keliautojas Džang Čianas, kuris aprašė Ferganos slėnį (大宛 Dayuan), juedži gentis ir Baktriją (大夏 Daxia). Tuo metu jau formavosi Šilko kelias, jungęs atskiras pasaulio civilizacijas, ir Tadžikijos teritorija buvo svarbi jo dalis.

II a. pr. m. e. pabaigoje Sogdą ir Baktriją nusiaubus sakams bei tocharams, regione ėmė viešpatauti klajokliai. Būtent Tadžikijos teritorija buvo naujos Kušanų imperijos genezės vieta. Pačioje mūsų eros pradžioje tocharų gentis kušanai konsolidavo didelę dalį regiono klajoklių genčių ir sukūrė galingą valstybę, kuri ilgainiui nukariavo didžiąją dalį Indijos subkontinento.

Kušanų centrus perkėlus į Indiją, Sogdas ir Baktrija sudarė šiauriausias jų imperijos periferijas, o imperijai silpstant šiuos regionus užvaldė Sasanidų imperija. Per pirmuosius mūsų eros amžius šioje buferinėje zonoje kirtosi ir maišėsi budizmas ir zoroastrizmas, o taip pat naujai į regioną atėję manicheizmas bei nestorianizmas. Regioną ne kartą nusiaubė ir klajoklių tautos iš šiaurės – eftalitai, goktiurkai ir kitos.

Islamo laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – Didysis Iranas.

715 m. arabų kalifatą valdanti Omejadų dinastija užėmė Baktriją ir Sogdą ir atnešė į regioną naują religiją – islamą. Abasidų laikais Kalifatui byrant, persiška Samanidų imperija IX a. pakeitė arabus ir įkūrė Samarkando ir Bucharos miestus, tapusius kultūriniais tadžikų centrais. IX a. suintensyvėjo klajoklių tiurkų puldinėjimai iš šiaurės, dėl ko Samanidai ilgainiui prarado Baktriją (kurioje valdžią perėmė Gaznevidai), o galiausiai 999 m. buvo nukariauti Karachanidų.

Karachanidai buvo tiurkiškos kilmės dinastija, kraštą valdžiusi iki XIII a. Jiems valdant didžiumoje iranėniškų teritorijų Maveranachre įsigalėjo tiurkų (čagatajų) kalba. Senieji Sogdo ir Ferganos gyventojai jagnobai buvo beveik asimiliuoti. Iranėniškai kalbantys Baktrijos gyventojai davė pradžią dabartiniams tadžikams, o Badachšane savo kalbą išlaikė pamyriai.

1211 m. Baktriją ir Sogdą nukariavo Choremšachai iš vakarų, tačiau jau 1220 m. Mongolų imperijos armija peržengė Syrdarją ir šiuos regionus prisijungė. Mongolai nusiaubė klestėjusius miestus ir kuriam laikui sugrąžino kraštą į klajoklišką gyvenimo būdą. XIV a. klestėjimą regione atkūrė Timūridų imperija iš Sogdo, o dar vėliau – Bucharos chanatas. Kuomet 1709 m. nuo jo atsiskyrė Kokando chanatas, dabartinės Tadžikijos teritoriją valdė abu chanatai: Kokandas viešpatavo Ferganoje, o Buchara – pietuose.

Rusijos sudėtyje

XIX a. Antono Petanskio vadovaujama Rusijos imperijos kariuomenė ėmė veržtis į Vidurinę Aziją ir užėmė Turkestaną, kartu ir Tadžikijos teritoriją. 1867 m. čia suformuota Turkestano generalgubernija. Tadžikija neegzistavo kaip atskiras administracinis vienetas, ir jos teritorija buvo dalinama į Ferganos, Syrdajos ir Samarkando sritis bei Bucharos emyratą.

Po 1917 m. monarchijos nuvertimo visoje Vidurinėje Azijoje prasidėjo partizanų, vadintų basmačiais, pasipriešinimas bolševikų kariuomenei nesėkmingai siekiant nepriklausomybės. Po ketverius metus trukusio karo, kuomet buvo deginamos mečetės ir kaimai, o gyventojai smarkiai išnaudojami, bolševikai nugalėjo. Sovietų valdžia pradėjo drakonišką pasaulietinimo kampaniją, praktikuojantys musulmonai, žydai ir krikščionys buvo persekiojami, o mečetės, bažnyčios ir sinagogos uždarytos.

1924 m. Turkestano žemėlapis TSRS sudėtyje buvo perdalintas etniniu principu, ir iš didžiosios Turkestano dalies buvo suformuota Uzbekijos TSR, kurios sudėtyje buvo įkurta Tadžikijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika. 1929 m. prie pastarosios prijungus dalį Ferganos apskrities suformuota atskira Tadžikijos TSR, kuri tapo pilnateise Sovietų Sąjungos respublika. Taip Tadžikija pirmą kartą suformuota kaip atskiras politinis vienetas su savo sienomis. Nepaisant to, didelė tadžikų dalis liko gyventi Afganistane. Tadžikijai atitekusios sritys buvo mažai derlingos, kalnuotos. 1925 m. pradėta statyti nauja Tadžikijos sostinė Dušanbė, kuri turėjo simbolizuoti atskirų regionų vienybę, ir atsidūrė ant Sogdo ir Baktrijos regionų ribos.

Maskva nesistengė vystyti Tadžikijos, ir šalis atsiliko nuo kitų sovietinių respublikų gyvenimo sąlygomis, švietimu ir pramone. 8 dešimtmečio pabaigoje pogrindyje ėmė formuotis disidentinės islamo partijos, ir 9 dešimtmečio pabaigoje tadžikų nacionalistai ėmė reikalauti daugiau teisių. Iki 1990 m. respublikoje didelių neramumų nebuvo.

Nepriklausoma respublika

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, ir Tadžikija paskelbė nepriklausomybę.

Šalis beveik tučtuojau įsivėlė į pilietinį karą, kuriame klanų įtakos veikiamos tarpusavyje kovojo įvairios grupuotės. Šiuo laikotarpiu dėl persekiojimo, gilėjančio skurdo ir didesnių ekonominių galimybių Vakaruose šalį paliko gyventojai nemusulmonai, ypač rusai ir žydai. 1992 m. į valdžią atėjo Emomalis Rahmonovas, kuris šalį valdo iki šiol. Tačiau jis kaltinamas kitų etninių grupių genocidu Tadžikijos pilietinio karo metais.

1997 m. Rachmonovas ir opozicinės partijos (Jungtinė Tadžikijos opozicija) paskelbė paliaubas. 1999 m. surengti taikūs rinkimai, tačiau opozicija juos paskelbė neteisingais, o Rachmonovas buvo perrinktas beveik vienbalsiai. Iki 2005 m. vasaros pietų Tadžikijoje buvo dislokuoti rusų kariai, saugoję Afganistano sieną. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. atakų šalyje taip pat buvo dislokuoti amerikiečių ir prancūzų kariai.

v • a • r

Azijos šalių istorija