Tūbausių I senosios kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tūbausių I senosios kapinės
[[Image:|250px]]

Tūbausių I senosios kapinės
Koordinatės
55°56′52″š. pl. 21°16′43″r. ilg. / 55.947748°š. pl. 21.278504°r. ilg. / 55.947748; 21.278504Koordinatės: 55°56′52″š. pl. 21°16′43″r. ilg. / 55.947748°š. pl. 21.278504°r. ilg. / 55.947748; 21.278504
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Kretingos seniūnija
Plotas 575 kv. m
Naudotas XVI a.XX a. 2 deš.
Registro Nr. 24470 /L839/

Tūbausių I senosios kapinės, vadinamos Markapiais, Maro kapais, Senovės kapais (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 24470, senas registro kodas – L841) – neveikiančios kapinės pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Tūbausiuose (Kretingos seniūnija), 65 m į šiaurės vakarus nuo Užtvankos gatvės (kelio KurmaičiaiGenčai), kairiajame Akmenos krante.

Kapinių pylimo fragmentas

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtos aukštumos pakraštyje, kurį iš vakarų juosia Akmenos slėnis, o šiaurėje – griova, kuria seniau tekėjo bevardis upokšnis.

Kapinės netaisyklingo, šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi nežymiai ištęsto ovalo plano, 25 m ilgio ir 20 m pločio, apjuostos palaidų akmenų pylimu, kurio perimetras – 104 m, aukštis – iki 0,7 m, plotis – 1–1,2 m. Šiaurės rytinėje pylimo dalyje paliktas 1,5 m pločio įėjimas.[1]

Paviršius nelygus, banguotas, nuolaidėja į šiaurę, link griovos. Laidojimo žymių nesimato. Pietrytinėje dalyje stovi medinė, stačiakampė stačiasienė, vienkamarė koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra (registrinis objektas 20221). Pakraščiuose palei pylimą auga lapuočiai medžiai.

Teritorijos plotas – 575 kv. metrai.

Kapinės patenka į priešistorinės gyvenvientės (12267) šiaurės vakarinį pakraštį. 2,2 km į šiaurės rytus-šiaurę yra antrosios senosios kapinės.

Kapinių koplytėlė

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinės vadinamos Markapiais, Maro kapais, Senovės kapais. Įrengtos XVI a. dirbamos kaimo žemės pakraštyje.[2] Veikė iki XVIII a. pabaigos, laidoti Tūbausių kaimo gyventojai.

Jas uždarius, nuo XIX a. iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos retsykiais be kunigo buvo laidojami nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, skenduoliai, užkrečiamų ligų epidemijų aukos.

Mirusiems atminti nuo seno stovėjo koplytėlė (1913 m. atnaujino Antanas Rimkus), stogastulpis, trys monumentalūs kryžiai. Prie koplytėlės per Gegužines pamaldas kaimo gyventojai rinkdavosi pasimelsti už mirusiuosius, giedojo Visų Šventųjų litaniją.

1936 m. žvalgė Kretingos muziejus, 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus),[3] 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1993 m. – Julius Kanarskas (Kretingos muziejus),[4] 1995 m. – Loreta Kazlavickienė, Jadvyga Verksnienė (Kultūros paveldo centras), 2013 m. – Arūnas Strazdas (Kultūros paveldo centras).

19721984 m. registruotos vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąraše (eilės Nr. AV-527),[5] 1998 m. – nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąraše (registro kodas L841),[6] 2005 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Julius Kanarskas. Tūbausių kaimo kapinės. Kretinga, 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 249. – L. 7-12, 17-21
  2. Планъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда деревни Тубавсе. – Kretingos muziejaus dokumentų rinkinys. – Nr. GEK-11898
  3. Tūbausių senkapis, vad. Maro kapeliais. Kretingos rajono Kurmaičių apylinkės archeologijos paminklų pasai. Sudarė Juozas Mickevičius. 1959 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 11. – L. 205
  4. Julius Kanarskas. 1993 metais patikrintų kultūros paveldo paminklų būklės aprašymas Kretingos rajone. Kretinga, 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 160. – L. 15-16
  5. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 250, eil. Nr. 527
  6. Valstybės žinios. – 1998 m. vasario 7 d. – Nr. 14
  7. Valstybės žinios. – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]