Juozas Mickevičius (1900)

Juozas Mickevičius (1900 m. rugpjūčio 27 d. Mačiūkiai, Platelių valsčius – 1984 m. lapkričio 10 d. Šarnelė, Plungės raj.) – Lietuvos pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, Kretingos muziejaus direktorius, Kretingos rajono Garbės pilietis.

Biografija

Gimė bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje. Į šias žemes J. Mickevičiaus senelis atvyko XIX a. viduryje nuo Nevėžio. Mickevičiai save kildino iš tos pačios giminės, iš kurios kilęs ir poetas Adomas Mickevičius.

Dar vaikystėje susidomėjo gimtinės senove. Besimokydamas Plungės gimnazijoje pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Dalį surinktos medžiagos išsiuntė archeologui, populiarių knygų apie Lietuvos praeitį autoriui Petrui Tarasenkai, kuris, skatindamas jį toliau tęsti pradėtus darbus, dovanojo savo knygą „Gimtoji senovė“ su autografu. Keletą jo rašinių apie Platelių pilį, Mikytų alkakalnį ir Kruopių Pūkštos kalną 1926–1927 m. išspausdino Šaulių sąjungos leidinys „Trimitas“. Taip pat jis rinko tautosaką. Petro Rusecko knygoje „Baudžiava“ buvo paskelbtos J. Mickevičiaus užrašytos dainos apie baudžiavos laikus.

Baigęs gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo istoriją, toliau rinko tautosaką. Rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius jį paragino 1933 m. žurnale „Mūsų tautosaka“ (Nr. 7) paskelbti pirmąjį mokslinį straipsnį apie žemaičių vestuves. 1935 m. žurnale „Tautosakos darbai“ pasirodė straipsnis apie žemaičių krikštynas. Jo darbais susidomėjo žymus kraštotyrininkas, žurnalo „Gimtasai kraštas“ redaktorius ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus įkūrėjas Peliksas Bugailiškis, kuris 1936 m. vasarą aplankė J. Mickevičių gimtinėje ir įtraukė į kraštotyros draugijos veiklą. Studijų metais J. Mickevičius parašė išsamius mokslinius darbus apie 1863 m. sukilimą Žemaičiuose, žemaičių pirtis, durpių gaminimą šiaurės vakarų Žemaičių krašte, Platelių apylinkių geografinę ir istorinę praeitį, surinko ir paskelbė daug medžiagos apie kalendorines žemaičių šventes.

Baigęs universitetą mokytojavo Šilalės ir Laukuvos gimnazijose, skatino moksleivius rinkti archeologines senienas, pagal jo parengtą anketą (klausimų lapą) aprašinėti gimtinės kultūros paminklus. Kiekvieną mokinių aprašytą paminklą patikrindavo vietoje ir patikslindavo aprašymą, senosiose sodybose ieškojo muziejinę vertę turinčių etnografinių daiktų. Jo iniciatyva Kvėdarnos valsčiuje buvo išsaugota kalbininko K. Jauniaus gimtinės sodyba, kurią žemės reformos metu buvo numatyta nukelti. „Gimtajame krašte“ paskelbė straipsnių apie žemaičių linininkystę, pienininkystę, Kūčių papročius, 1831 m. ir 1863 m. sukilimus Platelių apylinkėse, surinko istorinę medžiagą monografijai apie Šilalės kraštą, užrašė daug tautosakos, kurios aplankus siųsdavo Tautosakos archyvui.

Aktyvi kraštotyrinė veikla, nuoširdus ir dalykiškas bendravimas su Peliksu Bugailiškiu, paskatino tapti profesionaliu muziejininku, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė šiuos planus atidėti ateičiai. Karo metais dėstė Telšių kunigų seminarijoje. 1945 m. įsidarbino Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, brandžiausius ir kūrybingiausius savo gyvenimo metus paskyrė Kretingos muziejui. Nuo 1956 m. šio muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis, 1960–1975 m. direktorius.

Muziejininkas

Nuo 1957 m. jis pradėjo rengti nuolatines muziejaus išvykas ir ekspedicijas naujų eksponatų rinkimui, talkininkavo Istorijos instituto ir Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų ir etnografų ekspedicijoms. Išvykų metu pagrindinį dėmesį skyrė kultūros paminklų paieškai ir tyrinėjimui. Kretingos rajono archeologijos paminklus radęs nelankomus, nesuregistruotus, neinventorizuotus. Reikėjo kiekvienam paminklui surašyti defektinį aktą, sudaryti su valdytoju saugotojo įsipareigojimą, parengti pasą: nufotografuoti, nubraižyti situacijos planą, surinkti istorines žinias. Kai kurių paminklų teko ilgai ieškoti, nes nauji ūkių vadovai nieko apie juos nežinojo.

J. Mickevičius sudarė istorijos, archeologijos ir dalies architektūros paminklų pasus, aprašė mažosios liaudies architektūros ir dailės paminklus, užrašė pasakojimus, padavimus ir legendas apie piliakalnius, kapinynus, kapinaites, mitologinius akmenis. Pagal jo surinktą medžiagą buvo sudaryti Kretingos rajono, dalies Plungės, Skuodo rajonų ir Palangos miesto kultūros paminklų sąrašai. 1958 m. muziejus pradėjo ardomų archeologijos paminklų tyrinėjimus, kuriems vadovauti archeologus J. Mickevičius kviesdavo iš Lietuvos istorijos instituto. Tokiu būdu buvo tyrinėjami Kašučių, Pryšmančių, Rūdaičių kapinynai ir Kvecių pilkapynas. Tyrinėjimų metu rasti archeologijos radiniai keliaudavo į Kretingos muziejaus fondų saugyklas.

Po išvykų ir ekspedicijų Kretingos muziejaus fondai pasipildė ne tik tradiciniais etnografijos ir istorinės buities eksponatais. Pastebimai išaugo archeologijos ir numizmatikos rinkiniai, buvo sukaupta vertinga senojo liaudies meno kolekcija, surinkta iš ateistų naikinamų koplytėlių ir koplytstulpių.

Direktorius

Tapęs direktoriumi, J. Mickevičius daug dėmesio skyrė administraciniam darbui ir muziejaus veiklos plėtojimui. 1960 m. pradėtas komplektuoti muziejaus mokslinis archyvas ir įrengta nauja ekspozicija, 1964 m. atidarytas Dimitravo priverčiamųjų darbų stovyklos muziejus, o 1969 m. – memorialinis vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejus Nasrėnuose. 1972 m. J. Mickevičius daug padėjo „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio pirmininkui M. Navajauskui, Žutautų kaime kūrusiam ūkio istorijos ir valstiečių buities muziejų. Deja, ne visi ūkių vadovai mokėjo vertinti kultūrinį tautos palikimą. Iš daugumos jų J. Mickevičiui tekdavo išgirsti tokius žodžius: „Jūsų kultūros paminklai man nesvarbūs: man svarbūs yra bekonai, grūdai“.

Kretingos kraštotyros muziejaus patalpos buvo mažos. Sukauptos vertybės, ypač stambesni etnografijos ir istorinės buities eksponatai, jau nebetilpo senajame pastate. Jas teko sandėliuoti toli nuo muziejaus esančiuose ir tam nepritaikytuose pastatuose, vyskupo M. Valančiaus gimtinės daržinėje, Gargždelės ir Kretingos kapinių koplyčiose. 1965 m. Vyriausybės nutarimu Kretingos muziejų buvo numatyta perkelti į Palangos kūrybos namus. Tik J. Mickevičiaus ir Kultūros ministerijoje jį palaikiusių darbuotojų pastangomis muziejų buvo nutarta išsaugoti Kretingoje, pritaikyti jam apleistą ir nugriauti numatytą pranciškonų vienuolyno pastatą. Tokiu būdu kultūrai neabejingų žmonių dėka Kretingoje išliko ne tik muziejus, bet ir vertingas XVII a. pradžios architektūros paminklas, 1991 m. sugrąžintas vienuoliams pranciškonams.

Kretingoje jo artimiausias bendradarbis buvo kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis, kuris pokario metais atkūrė Kretingos muziejų ir visuomeniniais pagrindais dirbo jo vedėju. Bendromis pastangomis jiedu išgelbėjo nuo sunaikinimo Kašučių kapinyną, išaiškino keletą naujų archeologijos ir architektūros paminklų, ištyrė melioratorių sunaikinto Mosėdžio pilkapyno liekanas.

Negalėdamas susitaikyti su rajono vadovų niekinamu požiūriu į muziejininkystę ir atsisakęs direktoriaus pareigų, J. Mickevičius apsigyveno pas seserį Žemaičių Kalvarijoje, vėliau – Šarnelėje, Plungės rajone. Pagrindinį dėmesį jis skyrė per ilgus darbo metus sukauptos rašytinės istorinės ir etnografinės medžiagos apibendrinimui ir publikavimui, rinko eksponatus, ikonografinę ir dokumentinę medžiagą Arklio muziejui, kurį ruošėsi atidaryti Šarnelėje. Tačiau visų sumanymų įgyvendinti nepavyko: 1984 m. lapkričio 10 d. Juozas Mickevičius mirė. Palaidotas Plungės raj. Beržoro kapinėse, Mickevičių šeimos kapavietėje.

Palikimas

Be prieškario ir karo metais žurnaluose „Gimtasis kraštas”, „Mūsų tautosaka“, „Tautosakos darbai” ir „Trimitas“ paskelbtų publikacijų, J. Mickevičiaus sukaupta vertinga medžiaga Žemaičių krašto istorijai ir etnografijai pažinti sovietmečiu tik maža dalimi buvo publikuota kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra“ ir kultūros ministerijos leidinyje „Muziejai ir paminklai“. Nemažai straipsnių paskelbė Kretingos, Plungės, Skuodo ir buvusio Salantų rajonų laikraščiai.

Išlikusį rankraštinį jo palikimą saugo Lietuvos istorijos institutas, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos kraštotyros draugija, Šiaulių „Aušros“, Telšių Žemaičių „Alkos“ ir Kretingos muziejų rankraštynai. Šiandien jo rankraštiniam palikimui daugiau dėmesio skiria tik Plateliuose leidžiamas Žemaičių nacionalinio parko direkcijos laikraštis „Šventorkalnis“. Dalį nepublikuotų ir Kretingos muziejaus moksliniame archyve išlikusių rankraščių apie gimtąją J. Mickevičiaus sodybą, apie kurios praeitį rinkdamas medžiagą jis pradėjo kraštotyrinę veiklą, galima rasti 2000 m. išleistame Kretingos muziejaus leidinyje „Istorikui ir muziejininkui Juozui Mickevičiui - 100“. Kretingos muziejuje 2000 m. buvo įrengta memorialinė Juozo Mickevičiaus kambario ekspozicija, kuri veikė iki 2002 m.