Tūbausių senovės gyvenvietė
| Tūbausių senovės gyvenvietė | |||
|---|---|---|---|
  Tūbausių senovės gyvenvietė |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Kretingos seniūnija | ||
| Plotas | 1,6016 ha | ||
| Naudotas | I tūkstantmečio I pusė | ||
| Žvalgytas | 1959, 1992, 1993, 2013 m. | ||
| Tirtas | 1998 m. | ||
| Registro Nr. | u. k. 12267 /A1717; IP2414A/ | ||
.JPG)
Tūbausių senovės gyvenvietė (regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė, turinti archeologinį vertingųjų savybių pobūdį: unikalus kodas 12267, senas registro kodas A1717, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. IP2414A) – priešistorinė gyvenvietė pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Tūbausiuose (Kretingos seniūnija), abipus Užtvankos gatvės (kelio Kurmaičiai–Genčai), kairiajame Akmenos krante.
.JPG)
Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengta aukštumos krašte, kurį iš vakarų pusės juosia Akmenos slėnis, o iš šiaurės – bevardžio kairiojo intako griova.
Teritorija apie 265 m ilgio šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi ir iki 80–85 m pločio, pusiau padalinta kelio Kurmaičiai–Genčai (Užtvankos g.). Rytinė dalis ariama, o vakarinė – dirvonuoja, jos šiaurės vakariniame pakraštyje yra Tūbausių I senosios kapinės. Kultūros paveldo objekto anotacinio ženklo nėra.
Teritorijos plotas – 16 016 m².
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1993 m. įrašyta į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą (IP2414A),[1] 1993 m. registruota Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (kodas A1717), 2005 m. pripažinta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[2]
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1959 m. žvalgė Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus),[3] 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas),[4] 1993 m. – Julius Kanarskas (Kretingos muziejus),[5] 2013 m. – Arūnas Strazdas (Kultūros paveldo centras).
1998 m. Bronius Dakanis ir Zenonas Baubonis (Kultūros paveldo centras) ištyrė 52,5 m² plotą. Jame aptiko arimo apardytą iki 1,1 m storio kultūrinį sluoksnį su 3 židiniais, laužaviete, stulpinės konstrukcijos pastatų stulpavietėmis ir archeologiniais radiniais.
Židiniai įrengti iki 110 cm skersmens ir 110 cm gylio apskritose duobėse, į kurias šilumai palaikyti primesta daug smulkių akmenų. Laužavietė buvusi iki 90 cm skersmens ir 110-115 cm gylio. Židiniuose rasta lipdytinės keramikos šukių lygiu paviršiumi ir viena grublėtosios keramikos šukė.
Senovės gyvenvietė datuojama I tūkstantmečio pirmąja puse.[6]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978-1990). – Vilnius, 1993. – D. 1. – P. 121
- ↑ Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
- ↑ Tūbausių senkapis, vad. Maro kapeliais. Kretingos rajono Kurmaičių apylinkės archeologijos paminklų pasai. Sudarė Juozas Mickevičius. 1959 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 11
- ↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1, b. 14. – L. 52
- ↑ Julius Kanarskas. 1993 metais patikrintų kultūros paveldo paminklų būklės aprašymas. Kretinga, 1993 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 160. – L. 11, 15-16
- ↑ Zenonas Baubonis, Bronius Dakanis. Tūbausių senovės gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai 1998 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. – Vilnius, 2000. – P. 85-86
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Tūbausių senovės gyvenvietė=2019-01-28“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais