Stasys Kazlauskas-Oželis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Stasys Kazlauskas-Oželis
Senelis.tif
Stasys Kazlauskas Lietuvos kariuomenės savanoris
Gimė: 1901 m. rugpjūčio 20 d.
Vilniuje
Mirė: 1964 m. rugsėjo 7 d. (63 metai)
Vilniuje
Palaidotas: Saulės kapinėse, Vilniuje
Tėvas: Pranas Kazlauskas
Motina: Antanina Navicka
Sutuoktinis(-ė): Eugenija Kazlauskienė (merg. Armalaitė)
Vaikai:

dukra Milda Šalaševičienė, vaikaičiai Aušra, Saulė

Veikla: Lietuvos agronomas, esperantininkas, žurnalistas, skautijos veikėjas
Partija:
Žymūs apdovanojimai:

Vyčio Kryžiaus ordinas

Stasys Kazlauskas (1901 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje – 1964 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje; lietuviškai save vadino Oželiu ir pasirašinėjo Prarajos slapyvardžiu)  – Lietuvos agronomas, esperantininkas, žurnalistas, skautijos veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stasys Kazlauskas gimė 1901 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje. Tėvas Pranas Kazlauskas buvo Vilniaus Gaono gatvės batsiuvys. Motina Antanina mirė, kai Stasiui Kazlauskui buvo keli mėnesiai. Kaimynystėje gyvenusi kilminga ir turtinga dvarininkė Pinionžkova ėmė globoti Stasį Kazlauską ir skatino siekti išsilavinimo. Jai padedant Stasys baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, gavo užsienio kalbų pagrindus, vėliau užsienio kalbų mokėsi savarankiškai. Gerai mokėjo vokiečių, rusų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, esperanto, anglų, prancūzų kalbas, grojo pianinu. Antano Žmuidzinavičiaus paskatintas ir mokomas tapė paveikslus. Vėliau dėl geros meninės nuojautos buvo pakviestas pareikšti savo nuomonę, svarstant nepriklausomos Lietuvos valstybės vėliavos apipavidalinimą. Esperantininku tapo 1912 m., aktyviai propagavo šią kalbą Darbėnuose, Laukžemėje (1927 m.) ir kt. vietovėse, organizavo jos mokymo kursus.

Stasio Kazlausko tėvas Pranas Kazlauskas ir jo šeima. Stasys Kazlauskas (su Vyčio kryžiaus ordinu) sėdi dešinėje, šalia sėdi jo žmona Eugenija ir dukra Milda.

1918 metais Antano Žmuidzinavičiaus paskatintas išėjo savanoriu į besikuriančią nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kovoti su generolo Želigovskio armija. Už tai buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu (žr. giminės nuotrauką).

Sunkiai išgyveno Vilniaus krašto okupaciją[1], o vėliau, apie 1930 m., keliaudamas po Europą ir Ameriką pasakojo apie okupacinę veiklą, sunkią Vilniaus krašto padėtį ir tuometinę lietuvių priespaudą.

1927 m. baigė agronomijos mokslus Čekoslovakijoje. Dirbo agronomu, ūkvedžiu Kretingos, Ukmergės, Tauragės, Rokiškio apskričių dvaruose, dalyvavo Lietuvos skautijos veikloje. 1934 metais, dirbdamas agronomu Klabinių kaimo (Utenos rajonas) dvare vedė Eugeniją Armalaitę, ten gimė ir jų dukra Milda. Po Antrojo pasaulinio karo Stasys Kazlauskas grįžo į Vilnių, dirbo agronomu Verkių ūkyje, tvarkė prof. Adomo Hrebnickio eksperimentinį sodą, vadintą Rojaus sodu, kuriame buvo surinkta didžiausia Lietuvos sodininkystės istorijoje vaismedžių kolekcija.

1945 m. grįžo į Vilnių, dirbo „Valstiečių laikraščio“ ir „Mūsų sodų“ redakcijose, agronomu Verkių |tarybiniame ūkyje. Daug prisidėjo 1957 m. atgaivinant Lietuvos esperantininkų veiklą.

Bičiuliavosi su esperantininku, antropologu Antanu Poška, Antanu Jonynu, Pranu Rimkumi, bendravo su Vydūnu.

Pokario rezistencijos metais ne kartą buvo tardomas NKVD patalpose.

Mirė 1964 m. rugsėjo 7 d., palaidotas Saulės kapinės, Antakalnyje.

Sutuoktinė Eugenija Armalaitė-Kazlauskienė (19081996) mokytoja, Ignoto Armalo ir bajorės Onos Belskytės duktė.

Dukra Milda Kazlauskaitė-Šalaševičienė (19342017) chemikė-inžinierė,racionalizatorė 3-čios Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Cheminės laboratorijos vadovė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]