Keto: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Išnašų šablono tvarkymas. |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
{{graikų mitologija}} |
|||
'''Keto''' ([[Graikų kalba|gr.]] Κητος, „jūros pabaisa“) [[graikų mitologija|graikų mitologijoje]] – paslaptinga vandens pabaisa, grėsmės, keistų padarų ir siaubo jūroje personifikacija. Ji – [[Gaja|Gajos]] ir [[Pontas|Ponto]] dukra. Galiausiai žodis „keto“ tapo santrumpa apybūdinančia bet kokią jūros pabaisą, net ir dabar naudojamas. Jos vyras – [[Forkinas]], su kuriuo jie susilaukė daug vaikų bendrai vadinamų Forkidais (Forkinais). |
'''Keto''' ([[Graikų kalba|gr.]] Κητος, „jūros pabaisa“) [[graikų mitologija|graikų mitologijoje]] – paslaptinga vandens pabaisa, grėsmės, keistų padarų ir siaubo jūroje personifikacija. Ji – [[Gaja|Gajos]] ir [[Pontas|Ponto]] dukra. Galiausiai žodis „keto“ tapo santrumpa apybūdinančia bet kokią jūros pabaisą, net ir dabar naudojamas. Jos vyras – [[Forkinas]], su kuriuo jie susilaukė daug vaikų bendrai vadinamų Forkidais (Forkinais). |
||
Eilutė 33: | Eilutė 32: | ||
== Literatūra == |
== Literatūra == |
||
* „Nonnos, Dionysiaca“ – graikų epas (5 a.) |
* „Nonnos, Dionysiaca“ – graikų epas (5 a.) |
||
{{Graikų mitologija3}} |
|||
[[Kategorija:Graikų dievai]] |
[[Kategorija:Graikų dievai]] |
20:19, 20 liepos 2021 versija
Keto (gr. Κητος, „jūros pabaisa“) graikų mitologijoje – paslaptinga vandens pabaisa, grėsmės, keistų padarų ir siaubo jūroje personifikacija. Ji – Gajos ir Ponto dukra. Galiausiai žodis „keto“ tapo santrumpa apybūdinančia bet kokią jūros pabaisą, net ir dabar naudojamas. Jos vyras – Forkinas, su kuriuo jie susilaukė daug vaikų bendrai vadinamų Forkidais (Forkinais).
Graikų mene Keta buvo piešiama kaip gyvatiška žuvis. Pagal Keto taip pat yra pavadintas Banginio žvaigždynas.
Vaikai:
- Su Forkinu
Nimfa
Keto – Okeano duktė, okeanidė najadė, dievo Helijo mylimoji. Su Helijumi susilaukė žvaigždės nimfos Astridės, upės dievo Hidaspo žmonos. [1]
Išnašos
Literatūra
- „Nonnos, Dionysiaca“ – graikų epas (5 a.)