Vincentas Jarulaitis

Vincentas Jarulaitis

Dūmos deputatas V. Jarulaitis, 1906 m.
Gimė	1859 m. Raizgiai, Šiaulių vls.
Mirė	1939 m. lapkričio 25 d. (~80 metų) Aukštelkė, Šiaulių vls.
Tėvas	Petras Jarulaitis
Motina	Magdalena Petrauskaitė–Jarulaitienė

Pareigos	Rusijos imperijos Valstybės Dūmos deputatas
Partija	Lietuvos socialdemokratų partija

Alma mater	Kauno kunigų seminarija

Vincentas Jarulaitis (1859 m. Raizgių k., Šiaulių vls. – 1939 m. lapkričio 25 d. Aukštelkės k. Šiaulių vls.) – kunigas, lietuvių visuomenės veikėjas, Rusijos imperijos Valstybės Dūmos deputatas.^{[reikalingas šaltinis]}

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigė Šiaulių gimnaziją, 1880 m. — Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Buvo vikaru Jurbarke, Joniškyje, Šiauliuose. Nuo 1890 m. buvo kunigas Sidabrave, 1893 m. — Kuliuose, 1900 m. – Rietavo dekanato (Plungėje) vadovas. 1909 m. prie Babrungo kranto įrengė Plungės Lurdą.

1905–1906 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP). Pasisakė už visų tautų lygybę, išskirtinių įstatymų panaikinimą. Buvo persekiojamas policijos, baudžiamas. Buvo vienas iš šv. Kazimiero bendrovės steigėjų, išrinktas pirmuoju bendrovės pirmininku.

1906 m. kovo 26 d. buvo išrinktas Kauno gubernijos atstovu į Rusijos imperijos I šaukimo Valstybės Dūmą. Priklausė lietuvių grupei, kėlė lietuviams aktualias problemas. Padėjo parašą po įstatymo projektu „Apie piliečių lygybę“, pasirašė pareiškimą sukurti komisiją neteisėtiems pareigūnų veiksmams tirti.^[1]

V. Jarulaičio pastangomis 1909 m. buvo įkurta „Artojo” bendrovė, netrukus pavirtusi slaptu banku. Šis kaupė kapitalą į varžytines patekusiems dvarams supirkinėti. Per keletą metų buvo nupirkti 7 dvarai su daugiau kaip 5 tūkst. hektarų žemės.

V. Jarulaitis buvo būsimosios rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė, motinos brolis. Nuo 1910 m. dirbo Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje. Čia neretai atvykdavo Sofija, kiti giminaičiai, į Viekšnius persikėlė ir senieji Kymantai. Būdamas Viekšniuose, V. Jarulaitis tiesiogiai politinėje veikloje nebedalyvavo, tačiau palaikė glaudžius ryšius su daugeliu visuomenės veikėjų, būsimųjų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų.

1916 m. vasario mėn. vokiečių okupantų buvo ištremtas į Vokietiją, kurioje prabuvo pusantrų metų. Nuo 1917 m. buvo klebonu Naujosios Žagarės bažnyčioje, 1920–1928 m. — klebonas Papilėje. Vėliau klebono pareigų atsisakė, pakeltas garbės kanauninku. Nuo 1934 m. kovo 17 d. buvo išrinktas į Šiaulių kraštotyros draugijos valdybą.

Apsigyvenęs Aukštelkės kaime, atnaujino Aukštelkės bažnyčią. Buvo palaidotas šios bažnyčios šventoriuje.