Skrandžio adenokarcinoma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Skrandžio vėžys

Endoskopinio tyrimo nuotrauka, ties 7 valanda matomas skrandžio gleivinės pažeidimas – išopėjęs navikas. Tyrimo metu paimama biopsija
ICD-10C16
ICD-9151.9
LigųDB12445

Skrandžio vėžys – piktybinis gleivinės epitelio ląstelių navikas, adenokarcinoma. Skrandžio vėžys gali būti gydomas operacija ir priešvėžiniais vaistais, šitaip dalį ligonių, sergančių nepažengusia ligos stadija pavyksta išgydyti. Esant metastazėms liga dažniausiai būna nepagydoma, tačiau yra efektyvių vaistų, kurie ženkliai prailgina ligonių išgyvenamumą ir sumažina ligos simptomus.

Priežastys ir rizikos faktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skrandžio vėžys
  • Infekcija Helicobacter pylori ir dėl jos atsiradęs skrandžio aktyvus gleivinės uždegimas-gastritas yra viena pagrindinių skrandžio vėžio priežasčių[1]. Tyrimai rodo, kad ši bakterija padidina riziką 2–3 kartus. Lėtinis uždegimas sukelia gleivinės epitelio metaplaziją, kuri vėliau gali virsti vėžiu.
  • Kaip ir daugeliui piktybinių navikų, natūralus rizikos faktorius yra amžius: vyresni žmonės serga dažniau, daugelis pacientų yra vyresni nei 55 metų amžiaus, o medianinis ligos amžius yra 72 metai
  • Skandžio vėžio riziką padidina rūkymas ir alkoholio vartojimas
  • Dažniau skrandžio vėžys išsivysto ir tuo atveju, jei yra pašalinta dalis skrandžio – po operacijų, taip pat sergant ar sirgus skrandžio opalige
  • Manoma, kad skrandžio vėžio atsiradimui įtakos turi ir su maistu gaunami kancerogenai (nitritai, kurių randama rūkytuose, sūdytuose produktuose)
  • Pastebėta, kad dažniau skrandžio vėžiu suserga A kraujo grupę turintys asmenys ir gyvenantys kai kuriose šalyse (daug sergančiųjų Japonijoje, Kinijoje, Lotynų Amerikoje, Suomijoje, mažai – JAV, Australijoje).
  • Nutukimas yra rizikos faktorius susirgti stemplės ir skrandžio pereinamosios zonos vėžiu
  • Ligonių, kuriems diagnozuotas skrandžio vėžys, pirmos eilės giminaičiams yra 2–3 kartus didesnė rizika susirgti skrandžio vėžiu

Įgimtas skrandžio vėžys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Maždaug 1 % visų skrandžio vėžio atvejų sudaro įgimtas difuzinis skrandžio vėžys, paveldimas autosominiu dominantiniu būdu. Jo priežastis yra heterozigotinės mutacijos E-Cadherino gene[2]. Šis baltymas yra yra svarbus užkertant kelią vėžio išsivystymui, sutrikus jo sintezei vėžio rizika labai padidėja. Mutacijos nešiotojai vyrai turi 40–70 % ligos riziką, moterims ji yra 60–80 %. Taip pat moterims su šia mutacija nustatyta 40–50 % rizika susirgti krūties vėžiu.
  • Padidėjusi skrandžio vėžio rizika yra ir sergant įgimto storosios žarnos vėžio sindromu: paveldima kolorektaline karcinoma be polipozės, angl. HNPCC (Linčo sindromas)

Priešvėžinės būklės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Histologinė klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Histologiškai skrandžio karcinoma pagal vėžio augimo tipą (Lauren klasifikacija) skirstoma į du tipus[3]:

  • Difuzinis tipas auga infiltruojančiai, nėra liaukinės struktūros, dažnai randamos žiedinės ląstelės. Šis tipas dažniau nustatomas moterims, jaunesnio amžiaus ligoniams ir susijęs su blogesne prognoze, ankstyvomis metastazėmis
  • Žarninis tipas išlaiko naviko liaukinę struktūrą, vėžinis audinys gana gerai apribotas ir infiltruojantis, agresyvus augimas stebimas tik pakraščiuose. Šiam tipui būdinga geresnė prognozė, vėliau atsirandančios metastazės.

Greta Lauren klasifikacijos naudojama WHO adenokarcinomų klasifikacija:

Karcinomos tipas pagal WHO Dažnumas
Adenokarcinoma 95 %
Papilinis tipas
Tubulinis tipas
Mucininis (gleivinis) tipas
Žiedinių ląstelių karcinoma 25 % visų adenokarcinomų
Adeno/plokščių ląstelių karcinoma 4 %
Plokščių ląstelių karcinoma <1 %
Nediferencijuota karcinoma <1 %
Neklasifikuojama karcinoma <1 %

Stadija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skrandžio vėžio stadija nustatoma pagal TNM klasifikaciją

Stadija 0 Tis N0 M0
Stadija IA T1 N0 M0
Stadija IB T2 N0 M0
T1 N1 M0
Stadija IIA T3 N0 M0
T2 N1 M0
T1 N2 M0
Stadija IIB T4a N0 M0
T3 N1 M0
T2 N2 M0
T1 N3 M0
Stadija IIIA T4a N1 M0
T3 N2 M0
T2 N3 M0
Stadija IIIB T4b N0-N1 M0
T4a N2 M0
T3 N3 M0
Stadija IIIC T4a N3 M0
T4b N2-N3 M0
Stadija IV Bet koks T bet koks N M1

Simptomai ir ligos eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Specifinių simptomų, ypač ligos pradžioje, kol navikas nedidelis ir galėtų būti nesunkiai pašalintas, dažniausiai nėra. Ligai progresuojant palaipsniui atsiranda simptomai:

  • Pilnumo jausmas, spaudimas pilve, ypač viršutinėje dalyje
  • Pilvo viršutinės dalies skausmas
  • Pykinimas, vėmimas
  • Pablogėjęs apetitas
  • Kūno masės mažėjimas, progresuojant ligai išsivysto kacheksija
  • Rijimo sutrikimai (med. disfagija), maisto atpylimas (būdingesni stemplės ir skrandžio pereinamosios zonos vėžiui)
  • Jei navikas skrandyje išopėjęs ir kraujuoja, gali būti anemijos simptomai: silpnumas, dusulys, sumažėjusi fizinio krūvio tolerancija

Skrandžio vėžio pradžios simptomai kiekvienam ligoniui gali būti labai įvairūs ir priklauso nuo vėžio vietos, formos, išplitimo ir organizmo reakcijos. Gali pasireikšti vienas ar keli iš aukščiau minėtų simptomų.

Diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gastroskopijos metu matomas vietiškai pažengęs, išopėjęs skrandžio vėžys
  • Surenkant anamnezę atkreipiamas dėmesys į skrandžio vėžio simptomus
  • Paciento klinikinio ištyrimo metu gali būti čiuopiamas navikas skrandžio srityje, kartais nustatomi padidėję limfiniai mazgai, ypač virš raktikaulio, ascitas.
  • Pacientui, kuriam yra skrandžio ar stemplės vėžio simptomų, turėtų būti atliekama gastroskopija – tai pagrindinis diagnostinis tyrimas. Jo metu paimamos biopsijos histologiniam ištyrimui iš visų įtartinų skrandžio vietų (mikroskopiškai nustatoma, ar tai iš tiesų yra vėžys ir koks jo piktybiškumas), taip pat mėginys ištyrimui dėl Helicobacter pylori.
  • Endosonografija yra labai jautrus ir patikimas tyrimo metodas nustatant vietinį vėžio išplitimą ir sritinių limfinių mazgų pažeidimą.
  • Ieškant naviko metastazių atliekama pilvo ir dubens organų echoskopija, pilvo, krūtinės ir dubens kompiuterinė tomografija.
  • Kai kuriais atvejais yra indikuotina laparoskopija, jos diagnostinė reikšmė pastaraisiais metais vis didėja
  • Jei šių tyrimų duomenų nepakanka, papildomai gali būti atliekama:
Magnetinio rezonanso tomografija
Skrandžio ir stemplės rentgeno tyrimas su kontrastu
Pozitronų emisijos tomografija
Naviko žymenų nustatymas kraujyje: CA72-4, CA19-9, CEA

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nedaug pažengęs navikas gali būti pašalinamas endoskopinio tyrimo metu. Esant limfinių mazgų pažeidimui ir nesant metastazių turėtų būti skiriami priešvėžiniai vaistai, po to atliekama operacija. Po operacijos toliau gydoma chemoterapija. Jei pacientas operacijai netinkamas dėl blogos būklės, kitų ligų, operuotis nenori, reikėtų taikyti spindulinį gydymą ir chemoterapiją šiuos metodus kombinuojant. Esant metastazėms liga dažniausiai neišgydoma, tačiau skiriamas efektyvus gydymas priešvėžiniais vaistais.

Ankstyvų stadijų gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jei vėžys yra ankstyvos stadijos, pažeidęs tik skrandžio gleivinę, atliekama endoskopinė gleivinės rezekcija. Šios operacijos metu per endoskopą, naudojant specialius instrumentus auglys pašalinamas kartu su dalimi sveikos gleivinės. Ankstyvos stadijos navikais laikomi T1 m ir T1sm, kurie perauga gleivinę ir/arba pogleivį, tačiau neįtraukia raumeninio sluoksnio. Taip pat šioje stadijoje dar nenustatomas limfinių mazgų pažeidimas (N0). Tam tikra šių ankstyvų stadijų navikų grupė gydoma operacija, jei yra rizikos faktorių, kurie rodo, kad endoskopinis gydymas gali nebūti efektyvus. Egzistuoja daug įvairių rizikos faktorių, žemiau pateikiamos Japonijos mokslininkų rekomenduojamos indikacijos atsisakyti endoskopinio gydymo ir ankstyva stadija sergantį ligonį operuoti[4]:

  • Navikas perauga pogleivinį skrandžio sienelės sluoksnį
  • Navikas yra išopėjęs
  • Keletas vėžio židinių
  • Didesnis nei 2 cm navikas
  • Blogai diferencijuotas navikas (G3 diferenciacijos laipsnis)
  • Limfagyslių peraugimas
  • Kraujagyslių peraugimas

Atsinaujinus ligai ir tebesant ankstyvai jos stadijai endoskopinį gydymą galima kartoti. Po gydymo ligoniai turi būti intensyviai stebimi, periodiškai (pirmuosius metus po procedūros kas 3 mėnesius) atliekama gastroskopija.

Operacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis gydymo būdas yra chirurginis. Operacijos apimtis priklauso nuo skrandžio vėžio dydžio, išplitimo. Operacijos tikslas yra pašalinti naviką sveikų audinių ribose ir regioninius limfinius mazgus. Atstumas iki sveiko audinio priklauso nuo vėžio histologinio tipo pagal Lauren klasifikaciją (difuzinis ar žarninis tipas). Kuomet vėžys yra peraugęs skrandžio raumeninį sluoksnį, atliekama gastrektomija arba dalinė distalinė skrandžio rezekcija. Jos metu pašalinamas visas arba dalis skrandžio. Chirurginio gydymo standartas yra ir limfinių mazgų pašalinimas, vadinamoji D1 ir D2 limfadenektomija. Turi būti pašalinta ne mažiau kaip 16, o rekomenduojama 25 limfiniai mazgai.[5] Jei po operacijos paaiškėja, kad pašalintas ne visas vėžys, tikslinga operuoti dar kartą, jei tokia operacija techniškai įmanoma. Operacija taikytina ir ligai atsinaujinus pradinėje vietoje ir nerandant metastazių.

Priešoperacinis ir pooperacinis gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš operaciją ir po operacijos skiriamas gydymas chemoterapija pagerina rezultatus ligoniams, kuriems diagnozuoti T2, T3 ir T4 navikai su ar be limfinių mazgų pažeidimo (N0, N1, N2). Tokiu atveju pacientui skiriama chemoterapija (paprastai 1,5–2 mėnesius, 3 gydymo kursai), po kurios operuojama. Po operacijos praėjus 3–4 savaitėms toliau gydoma chemoterapija. Tyrimai parodė, kad tokia gydymo taktika pagerina rezultatus ir ligoniai, gavę gydymą chemoterapija prieš, ir po operacijos, išgyvena ilgiau[6]. Kai kuriomis situacijomis, nevisiškai pašalinus naviką ir neoperuojant pakartotinai, arba abejojant pakankama operacijos apimtimi reikia apsvarstyti pooperacinės radioterapijos ir chemoterapijos galimybę.

2014 metais paskelbtos studijos duomenimis, esant II-IIIb ligos stadijai po išgydymo tikslu atliktos skrandžio pašalinimo operacijos su D2-limfinių mazgų pašalinimu turėtų būti po to gydomi kapecitabinu ir oksaliplatina. Tai prailgina laiką iki ligos progresavimo ir bendrą ligonių išgyvenamumą [7]

Metastazavusios ligos gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Esant išplitusiai ligai ir skrandžio navikui nekraujuojant, nesant stenozės ir normaliai praeinant maistui operacija nereikalinga. Jei yra stenozė arba navikas kraujuoja gali būti atliekamos paliatyvios operacijos (naviką apeinančioji anastomozė, maitinamoji jenunostomija ar endoskopu įstumiami protezai). Šių operacijų metu skrandžio vėžys neišgydomas, tačiau pagerėja ligonio savijauta.

Gydymas priešvėžiniais vaistais pagerina ligonių savijautą, gyvenimo kokybę ir prailgina išgyvenamumą: nuo vidutiniškai 3 mėnesių skiriant tik simptominį gydymą iki 12–14 mėnesių skiriant kombinuotą gydymą vaistais. Būtina ištirti naviko audinį ieškant HER2 receptoriaus. Jei nustatomas HER2 teigiamas navikas, reikia skirti gydymą trastuzumabu, šiuo atveju kombinuojant trastuzumabą ir chemoterapiją pasiekiama ligonių 16 mėnesių išgyvenamumo mediana[8].

Skrandžio adenokarcinoma gydoma 5-fluoruracilo ir platinos preparatų (cisplatina, oksaliplatina) kombinacijomis. Tyrimai rodo, kad kombinuojant šiuos preparatus su docetakseliu (DCF protokolas) rezultatai dar geresni, tačiau tuo pat metu ženkliai padidėja nepageidaujamų poveikių[9]. Šis gydymas rekomenduojamas jaunesnio amžiaus ir geros būklės pacientams. Esant kontraindikacijų platinos junginiams juos galima pakeisti irinotekanu. Progresuojant ligai chemoterapijos fone indikuotina skirti antros eilės chemoterapiją kitais preparatais, jei paciento būklė tai leidžia.
2013 metais paskelbto REGARD tyrimo rezultatais monokloninis antikūnis ir angiogenezės inhibitorius ramucirumabas skiriamas po pirmos eilės gydymo prailgino ligonių išgyvenamumą nuo vidutiniškai 3,8 iki 5,2 mėnesių, o laiką iki ligos progresavimo nuo 1,3 iki 2,1 mėnesio[10].

Esant progresavusiai ligai arba jai nebereaguojant į gydymą priešvėžiniais vaistais, pacientui skiriamas paliatyvus gydymas.

Profilaktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nustačius Helicobacter pylori rekomenduojamas vienos savaitės gydymas antibiotikais, tyrimų duomenimis išgydžius šią bakteriją skrandžio vėžio rizika sumažėja.


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Martel et al. Infections and cancer: established associations and new hypotheses. Crit Rev Oncol Hematol. 2009 Jun;70(3):183-94. doi: 10.1016/j.critrevonc.2008.07.021. Epub 2008 Sep 20. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18805702
  2. Fitzgerald et al. Hereditary diffuse gastric cancer: updated consensus guidelines for clinical management and directions for future research. J Med Genet. 2010 Jul;47(7):436-44. doi: 10.1136/jmg.2009.074237. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20591882
  3. Ciaravalli et al. Histotype-based prognostic classification of gastric cancer. World J Gastroenterol. 2012 Mar 7;18(9):896-904. doi: 10.3748/wjg.v18.i9.896. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22408348
  4. Omae et al. Safety, efficacy, and long-term outcomes for endoscopic submucosal dissection of early esophagogastric junction cancer. Gastric Cancer. 2013 Apr;16(2):147-54. doi: 10.1007/s10120-012-0162-5. Epub 2012 Jun 13. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22692465
  5. Moehler et al. German S3-guideline „Diagnosis and treatment of esophagogastric cancer“. Z Gastroenterol. 2011 Apr;49(4):461-531. doi: 10.1055/s-0031-1273201. Epub 2011 Apr 7. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21476183
  6. Cunningham et al. Perioperative chemotherapy versus surgery alone for resectable gastroesophageal cancer. N Engl J Med. 2006 Jul 6;355(1):11-20. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16822992
  7. Noh SH et al. Adjuvant capecitabine plus oxaiplatin for gastric cancer after D2 gastrectomy CLASSIC: 5 zear follow-up of an open label, randomised phase 3 trial. Lancet Oncol 2014, 15, 12, 1389
  8. Okines et al. Trastuzumab: a novel standard option for patients with HER-2-positive advanced gastric or gastro-oesophageal junction cancer. Therap Adv Gastroenterol. 2012 Sep;5(5):301-18. doi: 10.1177/1756283X12450246. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22973416
  9. Van Cutsem et al. Phase III study of docetaxel and cisplatin plus fluorouracil compared with cisplatin and fluorouracil as first-line therapy for advanced gastric cancer: a report of the V325 Study Group. J Clin Oncol2006 Nov 1;24(31):4991-7
  10. Fuchs et al. Ramicurimab monotherapy for previously treated advanced gastric or gastro-oesophageal junction adenocarcinoma (REGARD): an international, randomised, multicentre, placebo controlled phase 3 trial. Lancet, 2013