Kompiuterinė tomografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kompiuterinis tomografas
Žmogaus smegenų sluoksnių nuotraukos

Kompiuterinė tomografija (angl. computed tomography) – medicininis tyrimas kompiuterinės tomografijos (KT) aparatu neinvaziniu būdu, t. y. netraumuojant paciento, vienas iš radiologinių tyrimo metodų. KT skirta vidinėms organizmo struktūroms ir jų pakitimams pamatyti naudojant rentgeno spindulius. Tiriant kompiuteriniu tomografu gaunamas tiriamosios srities skerspjūvio dvimatis vaizdas, taip pat atliekamos daugiaplanės ir trimatės rekonstrukcijos. Tiriamoji sritis skenuojama plonais sluoksniais, todėl labai tiksliai nustatomas ligos židinys ir išplitimas.

Kompiuterinės tomografijos tyrimo metodas pristatytas 1972 m. Jo autoriai Godfrey Hounsfield ir Allan MacLeod Cormack apdovanoti Nobelio premijomis. Tuomet pasirodė ir pirmasis tomografas. 1989 m. sukurtas spiralinis KT aparatas, 1992 m. – daugiapjūvis KT aparatas.

Kompiuterinis tomografas panašus į magnetinio rezonanso aparatą, tačiau skirtinga pastarojo tyrimo esmė - naudojami ne Rentgeno spinduliai, bet stiprus magnetinis laukas ir radijo bangos. Kompiuterinis tomografas tinka, kai greitai reikia ištirti didelę dalį kūno, pvz., po traumos įvertinti daugybinius krūtinės ląstos, pilvo, plaučių, kaulų sužalojimus. Kompiuterinis tomografo pagalba onkologijoje vertinami krūtinės, pilvo, dubens vidaus organų būklė. Magnetinis tomografas geriau mato minkštuosius audinius, t. y. jis yra pranašesnis tiriant smegenų audinį, sąnarių ligas ir pan.

Atliekant KT tyrimą, pacientų gaunama apšvita jonizuojančiąja spinduliuote – viena didžiausių radiologinėje diagnostikoje. Šiuo atveju radiacijos dozė būna 150 kartų didesnė, nei vienas krūtinės ląstos tyrimas įprastu rentgeno aparatu.[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]