Pereiti prie turinio

Senovės egiptiečių kalba

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Senovės egiptiečių kalba
r
Z1
nkmmt
O49
KalbamaSenovės Egiptas
Kalbančiųjų skaičiusmirusi
KilmėSemitų-chamitų
 Sen. egiptiečių
Rašto sistemoshieroglifai, hieratinis, demotinis
Kalbos kodai
ISO 639-2egy
ISO 639-3egy, cop

Senovės egiptiečių kalba (egip. r n km.t, mokslinė transkripcija: re-en-kemet, liet. „Egipto kalba“) – semitų-chamitų šeimos kalba, vartota Senovės Egipte. Rašytiniai šaltiniai šia kalba siekia 3400 m. pr. m. e., todėl tai yra viena seniausių žinomų rašytinių kalbų.

Egiptiečių kalbos vystymasis kalbininkų skirstomas į 6 chronologines fazes:

  • Archajinė egiptiečių kalba (prieš 2600 m. pr. m. e., ankstyvosios karalystės kalba);
  • Senoji egiptiečių kalba (2600–2000 m. pr. m. e., Senosios Egipto karalystės kalba);
  • Vidurinioji egiptiečių kalba (2000–1300 m. pr. m. e.; Viduriniosios Karalystės iki XVIII dinastijos kalba, kaip rašytinė kalba vartota iki IV a.);
  • Vėlyvoji egiptiečių kalba (1300–700 m. pr. m. e.; nuo XVIII dinastijos iki III pereinamojo laikotarpio);
  • Demotinė kalba (VII a. pr. m. e. – V m. e. a.; vėlyvojo laikotarpio ir romėnų laikų kalba);
  • Koptų kalba (I-XVII a.; nuo romėnų laikų iki šių dienų) – paskutinė senovės egiptiečių kalbos stadija. Ji vartota Egipto krikščionių koptų iki XVII a., vėliau iš kasdienio vartojimo išnyko ir dabar tebevartojama tik religiniuose ritualuose.

Fonetika ir raštas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eberso papirusas, rašytas hieratiniu raštu
Pagrindinis straipsnis – Egiptiečių raštas.

Senovės egiptiečių kalba buvo užrašoma egiptiečių hieroglifais, o vėlyvosiose stadijose išsivystė hieratinis ir demotinis raštai. Kadangi pastaraisiais buvo dažniausiai rašoma tik ant papiruso, išliko mažai pavyzdžių. Visos trys rašto sistemos atsirado skirtingu metu ir vėlyviausiuoju laikotarpiu naudotos paraleliai, tačiau turėjo skirtingas funkcijas. Hieroglifai buvo naudojami oficialiausiuose, valstybiniuose dokumentuose ir dažniausiai iškalami akmenyje; hieratinis raštas naudotas dažniausiai šventyklų dokumentuose, o demotinis buvo skirtas užrašyti ekonominius, buitinius tekstus.

Visos trys rašto sistemos buvo mišrios, t. y. naudojo tiek ideografines, tiek fonografines grafemas, o dauguma rašto ženklų galėjo atlikti visas funkcijas – tiek ideografinę, tiek fonografinę, tiek determinatyvo. Nors raštas leido visus tekstus pilnutinai užrašyti fonetiškai, Egipte niekada nebuvo pereita prie visiško fonografinio rašto, ir ideogramos naudotos iki pat vėlyvosios egiptiečių kalbos nunykimo.

Raštas leido užfiksuoti 24 skirtingus garsus, kurie atsispindi vienskiemenių rašto ženklų rinkinyje, savotiškoje abėcėlėje. Šių ženklų transliteravimui (t. y. perteikimui lotyniškais rašmenimis) egzistuoja kelios skirtingos sistemos, pasiūlytos atskirų mokslininkų, kurios naudoja skirtingas raides garsams /a/, /i/, /š/, /dž/ ir pan. užrašyti. Taip pat nėra iki galo aišku, kaip tiksliai buvo tariami vieni ar kiti garsai (pvz., nėra iki galo aišku, kam buvo reikalingi 4 ženklai garsams /h/, /ch/ išreikšti), todėl mokslininkai tik yra sutarę tarpusavyje dėl ženklų tarimo. Garsai yra šie:

Fonetiniai vienskiemeniai rašto ženklai
Ženklas Nr.
Gardinerio sąraše
Tranliteracija Apytikris tarimas
(Viduriniojoje kalboje)
Garso pavadinimas Vaizduojamas objektas
Gardiner
(1957)
Buurman,
et al. (1988)
Allen
(2000)
A
G1 3 A 3 /ɑː/ alefas grifas
i
M17 ı͗ i j /ɑː/, /iː/ jodas nendrė
ii
2× M17 y y y /j/, /i:/ dvigubas jodas dvi nendrės
a

ar
D36
D36
D36
ar
2x D36
ˤ a ˤ /a/ ainas ranka
w
ar
W
G43 ar Z7 w w w /u/, /w/ vavas putpelė
b
D58 b b b /b/ b koja
p
Q3 p p p /p/ p demblys
f
I9 f f f /f/ f gyvatė
m
ar
M
G17 ar Aa15 m m m /m/ m pelėda ar šonkaulis
n
ar
S3
N35 ar S3 n n n /n/ n vanduo ar karūna
r
D21 r r r /r/ r burna
h
O4 h h h /h/ (kietas) h namas
H
V28 H /h/ (kietas) h su taškeliu virvė
x
Aa1 x /x/ (liet. ch) h su krypute placenta (?)
X
F32 X /x/ (liet. ch) h su brūkšneliu pilvas su uodega
z
O34 s s z /s/ skardžioji-s skląstis.
s
S29 s s s /s/ s perlenktas audinys
S
N39 š S š /ʃ/ (liet. š) sinas tvenkinys
q
N29 q q /k/ kafas nuolydis
k
V31 k k k /k/ k krepšys su rankena
g
ar
V33
W11 ar V32 g g g /g/ g padėklas ar maišas
t
ar
U33
X1 ar U33 t t t /t/ t bandelė ar piestelė
T
V13 T /tʃ/ (liet. č) č virvė
d
D46 d d d /d/ d ranka
D
I10 D /dʒ/ (liet. dž) kobra

Kaip ir dalyje dabartinių semitų kalbų, egiptiečių kalboje iš pradžių nebuvo užrašomi balsiai, ir tik vėliau kai kurie rašmenys leido užrašyti balsius /a/ (buvo tariamas /d/, /l/ ar /r/ senojoje kalboje), /i/ ir /u/ (buvo tariamas /w/ senojoje kalboje). Tai, kad balsiai fiksuoti nesistemingai, sukelia kalbos transkripcijos (t. y. realaus tarimo užrašymo) problemų. Tarimą yra bandoma rekonstruoti remiantis vėlesne koptų kalba, taip pat kitų kalbų šaltiniais, tačiau dauguma atvejų tos rekonstrukcijos yra spekuliatyvios, atsižvelgiant ir į tai, kad pati kalba per tūkstančius metų kito. Paprastai laikomasi taisyklės transkribuojant tarp priebalsių įterpti neryškų /e/. Tokiu būdu žodžio transliteruoto nfr mokslinė transkripcija yra nefer (grožis), žodžio Ra-ms-sw – Ramessu (Ramzis), o žodžio twt-3nḫ-ı͗mn – Tutanchamen (Tutanchamonas). Bandymai egiptietiškuose žodžiuose naudoti /o/ yra paremti iš seniau atėjusia tradicija (pvz., žodžio Amonas (ı͗mn) mokslinė trankribcija yra Amen). Mokslinė transkripcija yra sutartinė ir ne visada atspindi tikrąjį tarimą. Pagal įvairias rekonstrukcijas manoma, kad Tutanchamen šio faraono laikais buvo tariamas maždaug tawaːt ʕaːnax ʔaˈmaːn.

Kaip ir kitų semitų-chamitų kalbų, senovės egiptiečių kalbos žodžių pagrindas – trijų priebalsių šaknis (nors yra žodžių nuo 2 iki 5 priebalsių šaknimi).

Daiktavardis ir būdvardis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egiptiečių kalbos daiktavardis turėjo 2 gimines ir 3 skaičius (vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą, nors vėliau dviskaita nunyko). Moteriškos giminės galūnė paprastai buvo -t, ir daiktavardžiai buvo kaitomi giminėmis. Pvz., sn (sen) reiškė „brolis“, o snt (senet) – „sesuo“; ınpw (Anpu) reiškė „Anubis“, bet ınpwt (Anput) „Anputė“ (jo moteriškasis atitikmuo). Dviskaita buvo užrašoma sudvigubant ideogramą arba papildomu ženkliuku – dviem vertikaliais brūkšniais. Jos fonetinė galūnė buvo -wy (-ty moteriškajai giminei). Daugiskaita buvo užrašoma su papildomu ženkliuku – trim vertikaliais brūkšniais. Jos fonetinė galūnė buvo -w (-wt moteriškajai giminei). Pvz., žodis t3 (ta – „žemė, kraštas“) galėjo įgauti formas t3wy (tavi – „du kraštai“), t3w (tau – „daug kraštų“). Toliau - žodžių „brolis“ ir „sesuo“ kaitymo pavyzdys:

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas
Brolis
T22
n
A1s
sn
T22
n
w&y A1sA1s
snwy
T22n
W24 G43s
A1s
Z2
snw
Sesuo
T22n
t
B1s
snt
T22
n
t
y
B1sB1s
snty
T22
n
W24w&t B1s
Z2
snwt

Būdvardis irgi buvo kaitomas giminėmis ir derinamas prie daiktavardžio. Pvz., s nfr reiškė „gražus vyras“, tačiau reikėjo galūnės -t, kad jį pritaikyti moteriškos giminės daiktavardžio – st nfrt (set neferet) – „graži moteris“.

Būdvardis visada eidavo po pažymimojo žodžio. Kuomet jis eidavo prieš pažymimąjį žodį, būdavo traktuojamas kaip tarinys. Pvz., nṯr ˁ3 (nečer aa – „dievas“ + „didis“) reiškia „didis dievas“, bet ˁ3 nṯr (aa nečer – „didis“ + „dievas“) reiškia „dievas yra didis“.

Egiptiečių kalbos asmeniniai įvardžiai buvo trijų rūšių: nepriklausomieji, priklausomieji ir priesaginiai. Loprieno ir keletas kitų mokslininkų siūlo laikyti kai kurias veiksmažodžių galūnes ketvirtąja įvardžių rūšimi[1]. Klausiamieji įvardžiai turėjo dvi formas – priklausomąją ir nepriklausomąją.

Priesaginis Priklausomas Nepriklausomas
Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas
I asmens vienaskaita (Aš)
A1s
-j
G43sA1s
wj
W24
k
jnk
II asmens vienaskaita (Tu, vyr. giminė)
k
-k
TG43s
tw
n&t&k
ntk
II asmens vienaskaita (Tu, mot. giminė)
T
-t
T
n
tn
n
t
T
ntt
III asmens vienaskaita (Jis)
f
-f
M23sG43s
sw
n&t&f
ntf
III asmens vienaskaita (Ji)
S29s
-s
S29sy
sy
n
t
S29s
nts
I asmens daugiskaita (Mes)
n
Z2
-n
n
Z2
n
iA1sn
n
Z2
jnn
II asmens daugiskaita (Jūs)
T
n
Z2
-tn
T
n
Z2
tn
n
t
T
n
Z2
nttn
III asmens daugiskaita (Jie, Jos)
S29sn
Z2
-sn
S29sn
Z2
sn
n
t
S29sn
Z2
ntsn
Kas? (gyviems ir negyviems daiktams) m ptr
Kas? (tik negyviems daiktams) jḫ jšst
Kuris? sy sy

Nepriklausomieji įvardžiai naudoti kaip sakinio veiksnys. Priklausomieji naudoti kaip veiksnys būdvardinėse konstrukcijose, arba kaip papildinys – veiksmažodinėse. Priesaginiai įvardžiai naudoti asmenuojant veiksmažodžius (šliejami prie veiksmažodžio) arba kaip savybiniai (šliejami prie daiktavardžio). Jie taip pat naudoti su prielinksniais.

Įvardžių naudojimo pavyzdžiai: jnk sḏm=j (ank sedžemi – „aš“ + „klausyti“ + prsg. įvardis) reiškia „aš klausau“; nfr wj (nefer vi – „gražus“ + prikl. įvardis) reiškia „aš gražus“; h3b=f wj (habef vi – „siųsti“ + prsg. įvardis + prikl. įvardis) reiškia „(jis) siunčia mane“; pr=f (peref – „namas“ + prsg. įvardis) reiškia „jo namas“; ḥr=j (heri – „ant“ + prsg. įvardis) reiškia „ant manęs“.

Parodomieji įvardžiai buvo derinami su daiktavardžiu gimine ir skaičiumi.

Vyriškos g. Moteriškos g. Daugiskaita Laikotarpis Reikšmė
Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas Užrašymas Tarimas
pG43s
pw
tG43s
tw
n
Z5
W24G43s
nw Archainė forma Šis, Šitas, Tas
p
n
pn
t
n
tn
M22M22
nn Klasikinė forma
G40
p3
tG1s
t3
n
G1s
n3 Vėlyvoji forma
p
f
pf
t
f
tf
n
f
nf Anas

Daiktavardis neturėjo linksnių, tačiau jų funkciją atliko įvairūs prielinksniai, visuomet rašomi prieš daiktavardį. Gardineris skirstė prielinksnius į paprastuosius ir sudėtinius[2]. Toliau pateikiami paprastieji prielinksniai:

Užrašymas Tarimas Reikšmė Pavyzdys
G17s
m (jm prieš įvardį) parodė vietininką, naudininką, reiškė „į“ (ką), „iš“ (ko), „su“ (kuo) m jb - „širdyje“; m šmw - „šemu sezono metu“
n
n (nt su mot. gimine,
nw su daugiskaita)
parodė naudininką ir kilmininką (priklausomybę) rdj n - „duoti (kam)...“
r
r parodė naudininką, reiškė „į“ (ką), „apie“ (ką), „už“ (ką) spr r - „atvykti į...“
i
n
jn parodė įnagininką
Hn
a
ḥna reiškė „su“ (kuo, gyv. daiktas) mdw ḥna - „kalbėtis su...“
W19i
mj reiškė „kaip“ (kas) mj s itw m aḫḫw - „kaip žmogus, apgaubtas tamsos“
D2
Z1s
ḥr parodė vietininką, reiškė „ant“ (ko) ḥr mw ḥr t3 - „vandenyje ir žemėje“
?G1sD1
ḥ3 reiškė „už“ (ko), „aplink“ (ką) pẖr h3 inb - „eiti aplink sieną“
g
r
ẖr reiškė „po“ (kuo) ẖr gb - „po dangumi“
x
r
ḫr reiškė „valdant“ (kam) ḫr ḥm n... - „... faraono ... metais“
M36
r
ḏr reiškė „nuo“ (kada) ḏr ntr - „nuo dievų (laikų)“
D1
Z1s
tp reiškė „ant“ (ko) tp t3 - „ant žemės“
W17n
t
nt reiškė „prieš“ (ką) ḫnt k3w anḫw nb - „priešais visų gyvųjų sielas“
x t
f
ft reiškė „prieš“ (ką) ḫft=k - „prieš mane“
G17sD41
mb3ḥ reiškė „dalyvaujant“ (kam)
G17sAa1
t
D54
mḫt reiškė „po“ (ko)
Z11G17syt
Z7
jmytw reiškė „tarp“ (ko) jmytw b3ty - „tarp dviejų krūmų“

Veiksmažodžiai (jų pagrindinė forma) galėjo prisijungti įvairias priesagas, pagal kurias kisdavo jų asmuo, laikas, nuosakas, rūšis.

Asmenavimas vyko asmeninių įvardžių pagalba. Pvz., priesaga -j buvo prijungiama sudarant I asmenį, o priesaga -f – trečiają. Tuo atveju, jeigu sakinyje būdavo aiškus veiksnys, priesaga būdavo nereikalinga. Pvz., sḏm=f (sedžemef – „klausyti“ + prsg. įvardis) reiškia „(jis) klauso“, bet sḏm nṯr (sedžem nečer – „klausyti“ + „dievas“) reiškia „dievas klauso“. Asmeninio įvardžio priesaga visada būdavo prijungiama paskutinė.

Veiksmažodis turėjo du laikus – esamąjį ir būtąjį. Būtasis laikas būdavo sudaromas prijungiant priesagą -n. Pvz., ḏd.n=f (džedenef – „sakyti“ + n + prsg. įvardis) reiškia „(jis) sakė“. Dalyvis būdavo sudaromas su priesaga -w. Pvz., ḏd.w (džedu – „sakyti“ + w) reiškia „pasakęs“. Visi laikai turėjo imperfektyvinį veikslą, kuris buvo sudaromas su priesaga -r-, įterpiama prieš laiko ar asmens priesagą.

Be to, veiksmažodis turėjo asmenuojamą padalyvio (pseudodalyvio) formą, kuri leido išeikšti kelis vienu metu vykusius veiksmus, ir taip pat naudojama neveikiamajai rūšiai sudaryti. Toliau – veiksmažodžio sm („klausyti“) kaitymo pavyzdys:

Asmuo Vienaskaita Daugiskaita
I-as asmuo sm.kw sm.wjn
II-as asmuo sm.tj sm.twnj
III-as asmuo (vyr.) sm.w sm.w sm.w
III-as asmuo (mot.) sm.tj sm.tj

Sakinio su padalyviu pavyzdys yra jr.n=j hrw ḫmt.w wˁ.kw (Ireni heru chemetu uaku – „praleido“ + prsg. įvardis + „diena“ + „trys“ + „būti vienas“ + padalyvio galūnė) reiškia „Aš praleidau tris dienas, būdamas vienas.“;

Egiptiečių kalbai būdinga sakinio struktūra yra „tarinys – veiksnys – papildinys“ (VSO). Tai reiškia, kad lietuviškas sakinys (SVO) „Žmogus duoda dovaną“ turėtų būti perfrazuotas „Duoda žmogus dovaną“. Vėlyvojoje egiptiečių kalboje šiuo aspektu įvyko reikšmingi pokyčiai, ir koptų kalba jau konstruojama SVO principu.

Dalis sakinių neturėjo veiksmažodžio. Tuo atveju veiksmažodžio funkciją atliko būdvardis arba daiktavardis su jungtimi (pw). Pastaruoju atveju naudojama žodžių tvarka yra „veiksnys – jungtis – predikatyvas“. Pvz:

  • nfr mtn=j (Nefer meteni – „geras/gražus“ + „kelias“ + prsg. įvardis) reiškia „Mano kelias yra geras“;
  • sḫ.tj pw n.j sḫ.t-ḥm3.t (Secheti pu ni Sechet-Hemat – „medžiai“ + jungtis + „iš“ + „Sehet-Hemat (vietovė)“) reiškia „Medžiai yra iš Sechet-Hemato“;
  • ẖr.t=k m pr=k (Cheret em Perek – „turtas“ + prsg. įvardis + vietininko prielinksnis + „namas“ + prsg. įvardis) reiškia „Tavo turtas yra tavo namuose“;

Šalutiniai sakiniai buvo sudaromi įvairiai. Šalutinis pažyminio sakinys (ar dalyvinis pažyminys) buvo sudaromas tiesiog pakeičiant žodžių tvarką:

  • z.j wnm.n=f k3.w n.w nh.t (Si unemenef kau nu nehet – „žmogus“ + „suvalgė“ + prsg. įvardis + „vaisius“ + „sikomoras (medis)“) reiškia „Žmogus, kuris suvalgė sikomoro vaisių“;

Šalutiniai sakiniai buvo sudaromi ir jungtuko kuris pagalba. Šis jungtukas galėjo įgyti įvairias formas: nt.j (vyriškoji), nt.t (moteriškoji), nt.j.w (daugiskaitos), jw.tj (neigiamoji). Pvz.

  • ẖntj=f nt.j m ḥw.t-nṯr (Chenetif neti em hut-nečer – „statula“ + prsg. įvardis + neti + vietininkas + „šventykla“) reiškia „Tavo statula, kuri yra šventykloje“;

Teksto pavyzdys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievas Amonas Ra kreipiasi į faraoną Tutmozį III:

G39Z1sA40
Aa27W24t Z4
D40
A40
<
ramnL1
>
S34
D&t&N17
wbn
N5
A40
n
U7
r
t
k
sa=j nḏty=j mn-hpr-ra anḫ ḏt wbn=j n mrwt=k
„sūnus“ + (aš) „keršytojas“ + (aš) Menchepere „gyventi“ „amžinas“ „spindėti“ + (aš) (naudininkas) „meilė“ + (tu)
„Sūnus mano, keršytojas mano, Mencheper-re, tegyvena amžinai. Spindžiu meile tau.“
W9m
a
a
A40
V28D40
N33A
k
m
V16
Z1
S34n
x
V28mY1Vw&y
V7m&t Y1
Z2
k
ẖnm a.wj=j ha.w=k m s3 anḫ nḏm.wy pmt=k
„saugoti“ „ranka“ + (dvisk.) + (aš) „sąnariai“ + (dgs.) + (tu) (galininkas) „saugoti“ „gyvybė“ „saldus“ + (dvisk.) „draugystė“ + (tu)
„Saugo rankos mano sąnarius tavo, saugo (tavo) gyvybę. Kokia saldi yra draugystė tavo“
r
V7
n
btG11A40
smn
n
Y1
A40
tw
m
E9w
n
n
prA40
bM17M17?
Y1
A40
n
k
r šnbt=j smn=j tw m jw nn=j by=j n.k
„prie“ „krūtinė“ + (aš) „statyti“ + (aš) „tu“ „į“ „šventas“ „namai“ + (aš) „stebėtis“ + (aš) (galininkas) + (tu)
„prie krūtinės mano. Statau tave į mano šventą būstą. Stebiuosi tavimi.“
X8A40
G30k
G54wZ2
k
m
N17
N17
N17
nbw Z2ss
D2
r
M17M17t
D40
Z2
k
r
dj=j b3w=k snḏ.w=k m t3.w nb.w hryt=k r
„rodyti“ + (aš) „stiprybė“ + (tu) „bijoti“ + (dgs) + (tu) (vietininkas) „kraštas“ + (dgs) „visi“ + (dgs) „bijoti“ + (dgs) + (tu) „iki“
„Rodau stiprybę tavo, (kad) bijotų tavęs visuose kraštuose. Bijo tavęs iki“
M36
r
wU15
TWO
x
n
t
O30O30O30O30
n
t
p t
N1
ḏr.w shnt.wt nt pt
„ribos“ + (aš) „ramstis“ + (dgs) kilmininkas „dangus“
„ribų, kur yra ramsčiai dangaus“
  1. Loprieno, Antonio, Ancient Egyptian: A Linguistic Introduction, Cambridge University Press, 1995. ISBN 0-521-44384-9 (hbk) ISBN 0-521-44849-2 (pbk)
  2. Gardiner, Egyptian Grammar: Being an Introduction to the Study of Hieroglyphs (14 skyrius)

Bendroji literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Loprieno, Antonio, Ancient Egyptian: A Linguistic Introduction, Cambridge University Press, 1995. ISBN 0-521-44384-9 (hbk) ISBN 0-521-44849-2 (pbk)
  • Peust, Carsten, Egyptian phonology: an introduction to the phonology of a dead language, Peust & Gutschmidt, 1999. ISBN 3-933043-02-6 PDF


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.