Karalienių slėnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karalienių slėnis
Ta Set Neferu
Valley of the Queens by Zureks.jpg
Karalienių slėnis

Karalienių slėnis
Koordinatės: 25°43′39″ š. pl. 32°35′35″ r. ilg. / 25.72750°š. pl. 32.59306°r. ilg. / 25.72750; 32.59306Koordinatės: 25°43′39″ š. pl. 32°35′35″ r. ilg. / 25.72750°š. pl. 32.59306°r. ilg. / 25.72750; 32.59306
Vieta: Egiptas
Istorija
Pastatytas: apie 1550−1070 m. pr. m. e.
Laikotarpis: Naujoji Egipto karalystė
Tauta: egiptiečiai
Informacija
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 87

Karalienių slėnis (arab. وادي الملكات‎‎, Wādī al Malekāt) – archeologinė vietovė Egipte, vakariniame Nilo krante, kitapus šiuolaikinio Luksoro. Joje buvo laidojami faraonų žmonos, vaikai ir diduomenės nariai Senovės Egipto naujosios karalystės laikotarpiu apie 1550−1070 m. pr. m. e.

Karalienių slėnis yra Tėbų nekropolio komplekso dalis. Jame buvo laidojami 18-os faraonų dinastijos didikai, 19-os dinastijos faraonų žmonos ir 20-os dinastijos faraonų žmonos ir vaikai. Karalienių slėnį sudaro pagrindinis slėnis ir keli mažesni: princo Ahmosio, Trijų duobių, Virvės slėniai. Karalienių slėnyje rasti 91 kapas, su kapais mažuosiuose slėniuose − viso 111 kapų ir iškirstų struktūrų (2012 m. duomenimis). Kodėl slėnis pasirinktas laidojimo vieta, nėra aišku. Tai gali būti susiję su piramidės formos Tėbų viršūne – aukščiausiu vietovės kalnu, kurio simbolika taip pat buvo svarbi Karalių slėniui. Paties Karalių slėnio ir kapų kalėjų Deir el Medinos kaimelio artumas tikriausiai irgi buvo reikšmingi faktoriai. Be to, slėnio pabaigoje yra grota, kurią egiptiečiai laikė šventa ir siejo su deive Hator. Liūčių vanduo kaskadiniu srautu verždavosi pro šią grotą ir tai galėjo simbolizuoti mirusiųjų atgijimą. Senovėje slėnis vadintas Ta Set Neferu, kas išvertus reikštų „Karališkųjų vaikų vieta“ arba „Grožio vieta“. Dabartinį pavadinimą XIX a. pradžioje pasiūlė prancūzų egiptologas Žanas Fransua Šampoljonas.

Kapai slėnyje sunumeruoti su priešdėliu QV (nuo angl. Valley of the Queens). Pirmuoju kapu slėnyje, laikoma, buvo QV47, skirtas 17-os dinastijos faraono Taa II (apie 1560 m. pr. m. e.) dukteriai, princesei Ahmosei, ir baigtas tikriausiai žymiai vėliau po faraono mirties. Vėlesnės 18-os dinastijos faraonų laikmečiu slėnyje buvo laidojama diduomenė. Jų kapai buvo labai paprasti: uoloje iškirsta vertikali šachta, vedanti į vieną ar kelis kambarius. Kambariai buvo iškalti kruopščiai, tačiau visiškai be dekoro ar įrašų sienose, todėl apie jų savininkus teko spręsti iš radinių. Kai kurie palaidotieji nustatyti: karališkųjų arklidžių prižūrėtojas Nebiri, viziris Imhotepas. Didžioji dauguma visų kapų (77 su kapais mažuose slėniuose) yra iš šios dinastijos laikotarpio. 19-os dinastijos metu slėnyje pradėtos laidoti faraonų žmonos. Jų kapai mažesniu mastu imitavo kapus Karalių slėnyje: kapai mažesni, dekoras ne toks gausus, įrašų mažiau ir jų temos apsiribojo tik „Mirusiųjų knygos“ tekstais. Pažymėtina, kad sienose karalienė vaizduota be savo vyro faraono. 20-os dinastijos metu laidotos ir faraonų žmonos, ir jų vaikai. Abiejų dinastijų metu Karalienių slėnyje iškirsti 34 kapai, iš kurių 11 nebaigti ar apleisti.

QV44 kapas jo atidarymo metu 1903 m.

20-os dinastijos metu Egipte prasidėjo politinė suirutė, Karalienių slėnis buvo išplėštas. Jame nerasta nei vieno sveiko kapo. Nerasta nei vienos karališkosios mumijos, išskyrus karalienės Nefertarės dalį. Tikėtina, kad po plėšimų mumijas surinkdavo žyniai ir perlaidodavo Tėbuose. Atidarytus kapus užliedavo potvynių vanduo, kuris prinešdavo į juos sąnašų. Vėlesniais laikais kapuose buvo laidojamos kitos mumijos iš Tėbų, kartais jie virsdavo mumijų saugyklomis su daugiau nei šimtu mumijų. Ptolemėjų laikotarpio Egipte (III−I a. pr. m. e.) slėnis tikriausiai išlaikė ritualinę prasmę kaip laidojimo vieta, tačiau tapo labiau keliautojų traukos objektu. Nuo IV a. pabaigos į slėnį pasitraukdavo koptų vienuoliai (anachoretai ir emeritai). Po 641 m. arabų invazijos į Egiptą slėnis buvo apleistas, kai kuriuose kapuose buveines įsirengė šikšnosparnių kolonijos.

XIX a. pradžioje pirmuoju reikšmingu europiečiu, apsilankiusiu slėnyje, buvo Džovanis Belconis. Po to jį tyrinėjo įvairūs egiptologai. 1903−1906 m. pirmuosius nuoseklius tyrimus slėnyje vykdė italų misija. 1904 m. Ernesto Schiaparelli atrado patį brangiausią, Ramzio II žmonos Nefertarės kapą (QV66). E. Schiaparelli įvedė dabartinę kapų numeraciją. Kiti vertingi slėnio kapai: Tyti (QV52), Amenherchepshef (QV55) ir Chaemvaset (QV44). Visi šie keturi kapai atviri lankytojams. Kitais pažymėtinais objektais yra Pta ir Meretsegerės šventykla, kurią pastatė Deir el Medinos darbininkai gretimame slėnyje, kuriuo keliaudavo dirbti į Karalienių slėnį; Deir el Rumi vieta, kurioje yra romėnų laikų šventyklos, koptų vienuolyno liekanos. Slėnyje rasta savotiška užtvanka, kurią egiptiečiai buvo pastatę, kad apsaugoti kapus nuo liūties vandens srauto. Rasta sargybos postų, darbininkų lušnelių liekanų, išliko italų archeologinės misijos pastatas.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]