Karalių slėnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Karalių slėnis
Burton Tutankhamun tomb photographs 1 056.jpg
Karalių slėnis 1922 m., centre
Ramzio VI kapo KV9 įėjimas, žemiau jo
dešiniau − Tutanchamono kapas
(nematomas). Fot. Harry Burton

Karalių slėnis
Koordinatės: 25°44′27″N 32°36′8″E / 25.74083°N 32.60222°E / 25.74083; 32.60222Koordinatės: 25°44′27″N 32°36′8″E / 25.74083°N 32.60222°E / 25.74083; 32.60222
Vieta: Egiptas
Istorija
Pastatytas: apie 1550−1000 m. pr. m. e.
Laikotarpis: Naujoji Egipto karalystė
Tauta: egiptiečiai
Informacija
Vikiteka: Commons-logo.svg VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 87

Karalių slėnis (arab. وادي الملوك, Wadi el-Muluk) – Egipto faraonų laidojimo vieta vakariniame Nilo krante šalia Tėbų. Jame buvo laidojami 18, 19 ir 20-tos dinastijų faraonai ir diduomenės nariai apytiksliai 1550−1000 m. pr. m. e. Tai viena iš garsiausių pasaulio archeologinių vietovių ir UNESCO pasaulio paveldo dalis (kartu su Tėbų miestu ir Karalienių slėniu).[1] Garsiausias jame yra Tutanchamono kapas, atrastas beveik neišgrobtas 1922 metais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėbai senovės Egipte niekada nebuvo patogi vieta šalies valdymui. Tačiau jie pagarsėjo kaip religinis centras ir puiki vieta nekropoliui. Vakarų krantas buvo pasirinktas todėl, kad toje pusėje Saulė nusileisdavo į požemį. Lyguma nuo Nilo tęsėsi iki kalnų grandinės išraižytos slėniais.

18 dinastijos pradžioje liautasi laidoti faraonus Memfyje ir imta juos laidoti Tėbuose. Tuo pat metu liautasi statyti ir piramidės formos kapus. Manoma, kad Tutmozis I buvo pirmasis faraonas, palaidotas Karalių slėnyje. Išliko jo kapo architekto vardas − Ireni. Savo paties kapo sienoje Ireni aprašė, kad prižiūrėjo faraono kapo iškalimą uolose „niekam nematant, niekam negirdint“. Kapų kalėjai tikriausiai buvo prigrasinti tylėti, o iškalta skalda buvo išvežama ir išpilama toli už slėnio ribų. Hatšepsutos ir Tutmozio III valdymo metu galutinai buvo atskirta faraono laidojimo vieta nuo jo laidojimo šventyklos (pastarosios pastatytos Deir al Bachri, kai Hatšepsuta ir Tutmozis III palaidoti Karalių slėnyje). Dauguma kapų buvo pradėti kirsti kalkakmenio uolose. Visų jų bendras stilius panašus – trys koridoriai, prieškambaris ir giliausiai esanti sarkofago patalpa. Tokius kapus buvo lengviau paslėpti ir sunkiau išplėšti. Karaliaus slėnio kapai labai skirtingi: nuo paprastų ir nedekoruotų iki gausiai dekoruotų (Sečio I kapas KV17). Ramzio sūnų kapas KV5 yra milžiniškas kompleksas su daugiau nei 100 kambarių, į Hatšepsutos kapo KV20 laidojimo kambarį veda apie 200 m ilgio tunelis.

Nuo pat piramidžių statymo laikų Egipto valdovai statėsi ne tik kapus, bet ir laidojimo šventyklas. Šventyklos statytos lygumoje, o kapai buvo iškertami kalkakmenio uolose. Tarpeklis, dabar vadinamas Karalių slėniu, buvo gana tolimas, o jo siaurą praėjimą buvo nesunku apsaugoti. Tačiau dar svarbesnė buvo jo simbolika – žvelgiant iš rytinio Tėbų kranto, jo vaizdas panašus į hieroglifą, kuris žymėjo Saulės patekėjimą ir nusileidimą. Pačiame hieroglifo centre atsidurtų Deir al-Bahri, kur savo laidojimo šventyklas pasistatė Hatčepsutė ir Mentuhotepas II. Tiesiai už šių šventyklų, anapus kalvų grandinės, ir yra Karalių slėnis. Tad kasdien Saulė praeina virš laidojimo šventyklų, persirita per uolas ir dingsta Karalių slėnyje. Tokia šios vietos simbolika.

Kalnai vakariniame Nilo krante prie Deir al-Bahri

Papildomą svarbą suteikė ten esantis piramidės formos 450 m aukščio al-Kurno (al-Qurn) kalnas. Jis buvo pašvęstas šventajai karvei Hatorei, o vėliau šalia jo išsivystė savas deivės Meretsegerės (Mylinčios tylą), kartais tapatintos su Hatore, kultas. Trumpu Amarnos laikotarpiu pakeitus religinę sistemą Echnatono valdymo metu faraonus buvo suplanuota laidoti naujoje sostinėje Amarnoje. Egiptiečiams grįžus prie senosios religinės sistemos kapų turinys (ar bent dalis jo) iš Amarnos buvo pergabentas į Karalių slėnį. Šalia slėnio buvo kapų kalėjų, dekoruotojų ir kitų amatininkų kaimelis (dabar Deir al-Medina).

Karalių slėnio kapai buvo laikomi paslaptyje, tačiau labai neilgam. Jau 19-tos dinastijos metu buvo žinoma jų vieta, kuri masino plėšikus. Ankstyvųjų kapų įėjimai buvo užslaptinti ir maži, tačiau vėlesniais metais jie pradėti statyti dideliais, nes nebebuvo prasmės jų slėpti. Sienos puoštos reljefais ir tapyba, vaizduojančia scenas iš mirusiųjų pasaulio; išrašytos „Mirusiųjų knygos“ tekstais. Iš Ramzio IX (apie 1129−1111 m. pr. m. e.) laikų išliko dokumentas, aprašantis kapų vagių tardymą. Vagys, kurių vardai paminėti, kankinami papasakojo, kaip įsigavo į faraono kapą, rado karaliaus ir karalienės sarkofagus, mumijų brangenybes išplėšė ir lino audinius, į kuriuos mumijos suviniotos, padegė. Be to, jie išsinešė kapo baldus, auksines, sidabrines ir bronzines vazas ir vėliau grobį pasidalino. Patys brangiausi kapai: Sečio I, Amenhotepo III ir Ramzio Didžiojo, įrašuose paminėti išplėšti. 20-tos dinastijos metu Karalių slėnio sargyba buvo apleista. Sargai po plėšimų surinkdavo mumijas ir jas perkeldavo į dar neišplėštus kapus. Ramzis III buvo perlaidotas bent 3 kartus.

21-os dinastijos faraonai nebesilaidojo karalių slėnyje. Atidaryti kapai virto laukinių gyvūnų prieglaudomis. Juose rasta lotyniškų, graikiškų įrašų sienose iš antikinio pasaulio lankytojų. Egiptui tapus Romos provincija ir paplitus krikščionybei kai kuriuose iš jų apsigyveno koptų vienuoliai ir atsiskyrėliai.

Atradimų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dž. Belconio portretas

Moderniųjų atradimų istorija Karalių slėnyje prasidėjo XVIII a. 1743 m. išleistoje knygoje anglų keliautojas Ričardas Poukokas paminėjo, kad apsilankė 14-oje atvirų kapų. Tuo metu vietovė buvo labai pavojinga keliautojams dėl Kurnos plėšikų gyvenvietės, kuri buvo kalvose netoli kelio, vedančio į slėnį. 1799 m. Napoleono invazijos į Egiptą metu slėnyje apsilankė prancūzų tyrinėtojai. Europoje buvo publikuotas rinkinys knygų, su rastų objektų ir kapų piešiniais. Tai sukėlė didelį susidomėjimą Karalių slėniu. Pirmuoju reikšmingu tyrinėtoju buvo italas Džovanis Belconis. Jis nesėkmingai bandė Egipte parduoti savo išrastą hidraulinį ratą ir, kad kelionė nenueitų veltui, ėmėsi ieškoti Senovės Egipto artefaktų. Šiuolaikinės archeologijos požiūriu Belconio ieškojimai vertinami kaip plėšikavimai. 1817 m. jis po 10 dienų kasinėjų Karalių slėnyje rado patį įspūdingiausiai dekoruotą Sečio I kapą, į Europą pergabeno akmeninį Ramzio III sarkofagą (dabar Luvre) ir Anglijoje surengė sensacija virtusias parodas, kuriose demonstravo atstatytą Sečio I kapo dalį. Po to Belconis publikavo savo ieškojimų memuarus, kuriuose rašė, kad išlauždavo kapaviečių duris taranu ir rasdavo visur išmėtytas mumijas. Šie memuarai, kartu su Šampoljono 1822 m. iššifruotais egiptiečių hieroglifais Rozetos akmenyje, paskatino dar vieną susidomėjimo Egiptu bangą.

Dž. Belconis skelbė, kad Karalių slėnyje jau nebėra, ko surasti. 1827 m. buvo žinomas 21 atidarytas kapas. Po 1840 m. buvo pradėtos rengti organizuotos turistinės europiečių ekspedicijos į slėnį. Jame dirbo garsus archeologas Karlas Richardas Lepsijus. Buvo tikima, kad pedantiškasis vokietis surado viską, ką galima surasti, tačiau toks įsitikinimas buvo paneigiamas vis naujais atradimais. Egipto valdžia žiūrėjo atmestinai į europiečių plėšikavimus − viskas, kas randama, buvo išvežama į Europą. Džovanis Belconis buvo finansuojamas britų konsulo, jo konkurentas Bernardinas Drovetis − prancūzų. Islamiška Egipto valdžia tikriausiai dėl religinių nuostatų nerodė dėmesio pagoniškai Senovės Egipto kultūrai. Tik 1857 m. įsteigta valstybinė Egipto Senienų Tarnyba, kuri turėjo administruoti randamas vertybes ir saugoti jas nuo išvežimo; buvo įsteigtas Kairo Egipto muziejus. Šiai įstaigai sunku buvo įgyvendinti savo tikslus, nes slėnyje plėšikavo tiek europiečiai, tiek neturtingi vietos valstiečiai ir plėšikai.

1871 m. uolose prie Deir al Bachri, virš Hatšepsutos šventyklos, kapų plėšikų Abd el-Rasul klanas aptiko slaptą kapą. Iš šio kapo rinkoje pradėjo pasirodyti įvairūs objektai. Jų gausa ir vertė liudijo apie nežinomą atidarytą kapą. Tarnybos vadovas Gastonas Maspero organizavo tyrimą, kuris nuvedė prie brolių Abd el-Rasulų. Jie išsigynė, ką nors apie tai žinantys, tačiau kiek vėliau vienas iš brolių 1881 m. atskleidė tiesą apie rastą slaptą kapą. Tai buvo saugykla, kurioje rastos apie 50 Egipto karališkųjų ir diduomenės mumijų, perkeltų iš Karalių slėnio kapų, tarp jų: Ramzio I, II, III ir IX, Tutmozių I, II ir III bei Ahmosio I, Amenhotepo I, Sečio I, taip pat karalienės Amosės Nefertarės. Po šio įvykio Karalių slėnyje vadovaujant Gastonui Maspero rasti dar 5 kapai, tarp jų: Tutmozio I, Tutmozio II ir Amenhotepo II.

Hovardas Karteris (kairėje) ir lordas Karnarvonas prie įėjimo į Tutanchamono kapą

1898 m. prancūzų archeologas Viktoras Lorė atidarė Amenhotepo II kapą, kuris pasirodė esantis dar viena karališkųjų mumijų saugykla. Jame rastos Amenhotepo II, Amenhotepo III, jo žmonos Tijos, Merneptacho, Siptacho, Sečio II, Ramzių IV, V ir VI mumijos. 1902 m. kasinėjimus karalių slėnyje pradėjo amerikiečių milijonieriaus Teodoro M. Deiviso finansuojami archeologai. Jie rado tuo metu geriausiai išsilaikiusiu laikytą karalienės Tijos tėvų, Jujos ir Tujos, kapą su neišgrobtomis mumijų veido kaukėmis. Teodoras M. Deivisas tikėjo, kad rado, kur palaidotas Tutanchamonas (kapas KV54), tačiau anglų archeologas Hovardas Karteris, finansuojamas lordo Karnarvono, turėjo kitokią nuomonę. Jie pradėjo kasinėti Karalių slėnyje 1917 m. ir 1922 m. rado beveik neišplėštą Tutanchamono kapą (KV62) su faraono mumija auksiniame karste taip, kaip prieš daugiau nei 3000 metų. Šis įvykis tapo pasauline sensacija. Po to, kai lordas Karnarvonas greitai mirė atidarius Tutanchamono sarkofagą, kilo populiari legenda apie „faraono prakeikimą“.

Dar vienas didelis atradimas Karalių slėnyje padarytas XX a. pabaigoje. Kapas KV5, anksčiau laikytas nereikšmingu, buvo pradėtas iš naujo tirti ir paaiškėjo, kad tai pats didžiausias kapas Karalių slėnyje su daugiau nei 100 kambarių ir jis buvo skirtas Ramzio II sūnums palaidoti. 2006 m. atidarytas KV63, kuris tikriausiai buvo saugykla, 2011 m. rastas kapas KV64, kuriame aptikta dainininkės Nehmes Bastet mumija.[2]

Karalių slėnio struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Slėnis prasideda siauriausia vieta ir nueina į vakarus bei šiaurės vakarus, o tada išsiskiria į dvi atšakas. Faraonų kapai yra dviejose įdubose. Daugiausiai kapų yra pagrindinėje rytinėje (senovėje vadintoje ta set aat – Pagrindine vieta arba tiesiog vadintoje ta int – Slėniu, o mūsų dienomis Biban al-Maluk – Karalių durų slėniu). Šie kapai žymimi raidėmis KV (nuo angl. King’s Valley). Ji dar turi kelias atšakas, kuriose rasti keli faraonų kapai, ir atšakos pavadintos jų vardais, – pavyzdžiui, Ramzio VII ir Ramzio XI kapų slėniai. Didesnėje vakarinėje įduboje aptikti keli kapai dažnai žymimi WV (nuo angl. West Valley). Toliau slėnis tęsiasi į pietvakarius ir pasibaigia dideliu natūraliu amfiteatru, sudarytu iš dykumoje iškilusių stačių uolų.

Karalių slėnyje yra apie 64 žinomi kapai, saugyklos ar uolose iškirstos struktūros. Taip pat išliko senovinių kelių, darbininkų lušnelių, sargybos postų, sienų, pagarbinimo vietų, vandens nukreipimo struktūrų (latakų) liekanų. Vakariečių susidomėjimas Karalių slėniu prasidėjo su Napoleono invazija į Egiptą 1798 m., bet jo kapai nebuvo sistematingai tiriami ir aprašyti. Pirmasis kapitalinis veikalas šioje srityje buvo Elizabeth Thomas (1907−1986) 1966 m. išleistas „Karališkasis Tėbų nekropolis“, kuriame įvesta KV klasifikacija ir po jo išleidimo pasikeitė archeologų darbo pobūdis į nuoseklius tyrimus, skirtingai nuo anksčiau kiek padrikų lobių ieškojimų.

Nustatyti kapai:

GD-EG-KV-map-LT.png

Karalių slėnio geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karalių slėnio stratigrafija

Dabartinis Karalių slėnis susiformavo erozijos dėka. Ledynmečio laikotapiu nusekus jūros lygiui dabartinis Nilas išgraužė didelį tarpeklį Viduržemio jūros link. Lyjant lietui Sacharoje formavosi liūties vandens Nilo intakai. Pakilus jūros lygiui Nilo slėnis virto jūros įlanka, kuri buvo per laiką užnešta sąnašomis dabartinio Baltojo Nilo. Atitinkamai sąnašų buvo prinešta į intakų slėnius. Taip susiformavo aplink Nilą kalvas išraižę slėniai (arabiškai wadi). Retėjant lietui priešdinastinio laikotarpio Egipte Karalių slėnis dar buvo padengtas augmenija, tačiau Naujosios karalystės laikotarpiu jos nebeliko ir slėnis buvo atviras retų liūčių vandens poveikiui, kuris nesutikdamas kliūčių ardė uolienas ir nešė žemyn sąnašas. Pavyzdžiui, kapas KV5 per 3000 metų buvo užneštas bent 12 stambių potvynių sąnašomis.[3]

Dėl kapų kalimo Karalių slėnyje susidarė dideli kiekiai skaldos, dulkių. Retų liūčių metu vanduo nešdavo žemyn tiek natūralias, tiek dėl kalimo susidariusias sąnašas žemyn dėl ko slėnio dugnas pakilo ir žemiausiai buvę kapai buvo užnešti sąnašomis. Šis vanduo verždavosi į pačius kapus, kurie buvo išplėšti ir palikti pravirais. Didelę problematiką kapų išsilaikyme sudaro tai, kad kalkakmenio sluoksnyje sutinkamos molio, mergelio gyslos. Tai sudarė problemų tiek kapų kalėjams, tiek jų dekoruotojams. Gavęs šviežio oro molis pradeda sugerti drėgmę, brinksta ir skelia kalkakmenį. Be to, viršutinis kalkakmenio sluoksnis, kuriame daugiausiai iškirsti kapai, yra gana aukštos kokybės uoliena iš Eoceno periodo, tačiau po juo yra molingas Esnos uolienos sluoksnis, kuris tampa nestabilus esant potvyniams ir vandeniui patekus į žemutines kapų dalis. Dėl judėjimo kai kurių kapų sienos ir piloriai skilinėjo, lubos griuvo. Vienas labiausiai paveiktų yra Ramzio II kapas, kuris per pusę buvo iškirstas į Esnos uolieną. Hatšepsutos kapo tunelio atkarpa ėjo Esnos uoliena ir virto griuvėsiais, po atidarymo buvo paveiktas Sečio I kapas.[4]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Richard H. Wilkinson, Kent Weeks. The Oxford Handbook of the Valley of the Kings. Oxford University Press, 2016

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. UNESCO svetainė
  2. Egyptian tomb holds singer Nehmes Bastet’s remains, BBC News, 16 January 2012
  3. Kent R. Weeks. KV5: a preliminary report on the excavation of the tomb of the sons of ramwssws ii in the valley of the kings. Revised edition. American University in Cairo Press, 2006, p. 12
  4. Bonnie M. Sampsell. The Geology of Egypt: A Traveler’s Handbook. American University in Cairo Press, 2014, p. 80−81

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka