Oksitanija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Europos regionas:
Occitània
Toulouse Capitole Night Wikimedia Commons.jpg
Šalis: pietų Prancūzija, Monakas, gretimos sritys Italijoje ir Ispanijoje
Vėliava: Flag of Occitania.svg
Tautos:
Valstybės: Akvitanijos karalystė, Provanso karalystė, Burgundijos karalystė
Miestai: Tulūza, Bordo, Marselis, Nica, Limožas
Occitanie.svg
Oksitanijos provincijos:
Gijenė, Gaskonė, Langedokas, Limuzenas (Maršė), Overnė, Provansas, Dofinė

Oksitanija (oks. Occitània) – Europos regionas, kuriame vartojama oksitanų kalba. Jis apima Prancūzijos pietinę dalį, Monaką ir gretimas teritorijas Italijoje bei Ispanijoje. Šiame regione gyvena daugiau ne 16 mln. gyventojų, o jo teritorija apima apie 200 tūkst. km2.

Oksitanų kalba – lotynų kalbos pagrindu susiformavusi romanų kalbų atšaka (kaip ir ispanų, italų ar prancūzų kalbos). Katalonų kalba labai panaši į oksitanų, o tarp Oksitanijos ir Katalonijos egzistuoja gana stiprūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai.

Dabartinis administravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Oksitaniją valdo šios valstybės:

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oksitanijos reljefas

Oksitanija yra įsiterpusi tarp Viduržemio jūros (pietryčiuose) ir Atlanto (vakaruose). Pietuose regioną uždaro Pirėnų kalnai, kurie atskiria nuo Baskijos, Aragono ir Katalonijos. Rytinė regiono riba yra Alpės, kurios atskiria nuo Pjemonto. Šiaurinė riba geografiškai neapibrėžta, ten Oksitanija pereina į istorinę Prancūziją (su ja ribojasi istorinės provincijos Beri, Sentonžas, Puatu, Burbonė, Lionė).

Svarbiausios regiono upės yra dvi, ir jų baseinus skiria Centrinis masyvas. Vakarinę Oksitaniją drėkina Garona ir jos baseinui priklausančios upės. Rytinėje Oksitanijoje teka Rona.

Tradicinės Oksitanijos provincijos

Oksitanija pati yra geografiškai ir kultūriškai įvairi. Ją sudaro kelios provincijos, kurių kiekvienai būdingos tam tikros geografinės sąlygos, kultūra ir savita oksitanų kalbos tarmė. Visos šios oksitanų kalbos tarmės turi savo rašybą ir laikomos savarankiškomis. Tų tarmių kurių vartotojai lengvai vieni kitus supranta, o norminė oksitanų kalba yra šių tarmių sintezė.

Paprastai Oksitanijoje išskiriamos šios provincijos: Provansas (įskaitant Nicą), Vivarė-Alpių (Dofinė), Overnė, Limuzenas (įskaitant Maršė), Gaskonė (įskaitant Bearną), Gujenė ir Langedokas.

Oksitanijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosios rašytiniuose šaltiniuose minimos Oksitanijos regiono gentys buvo iberai, [ligūrai]] ir keltai, kurie dalijosi į atskiras gentis. Iberai daugiau koncentravosi regiono vakaruose, ligūrai - Viduržemio jūros pakrantėje, o keltai - likusioje krašto dalyje. NUo VII a. pr. m. e. pakrantėje kolonizaciją vykdė graikai, kurie kūrė čia savo kolonijas. Svarbiausios jų buvo Masilija, Arelatas, Antipolis, Nikėja ir Agatė.

Romos Respublikai regionas buvo bendrai žinomas kaip Galija. 120 m. pr. m. e. romėnai nukariavo ligūrus ir prijungė juos prie savo valstybės. 52 m. pr. m. e., po to, kai Julijus Cezaris nukariavo likusią Galijos dalį, Oksitanijos regione buvo įkurtos dvi romėnų provincijos: Narbono Galija ir Akvitanijos Galija. Nuo III a. pabaigos abi provincijos kartu buvo administruojamos kaip Vjieno diecezija (arba Septynios provincijos). Jos teritorija didele dalimi sutapo su vėlesnės Oksitanijos teritorija. Šis administracinis atskyrimas ilgainiu leido formuotis savitai lotynų vulgariosios kalbos atmainai, kuri vėliau davė pradžią oksitanų kalbai.

Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų frankų karalystės grafystės X a.

V a., prasidėjus Didžiajam tautų kraustymuisi, Oksitanija buvo padalinta. Jos rytines teritorijas (Provansą, Langedoką) užvaldė Vestgotų karalystė, šiaurines - Burgundų karalystės, o vakarines - Frankų valstybė. Iki VIII a. vidurio pastaroji paėmė valdžią visame regione, tačiau jį administravo padalinusi į kelias valdas, kurių svarbiausia buvo Akvitanijos karalystė. Suskilus Frankų imperijai, vakarinė Oksitanija atiteko Vakarų Frankų karalystei, o rytinė - Vidurio Frankų karalystei (ir jos įpėdinei Provanso karalystei, o nuo 933 m. Burgundijos karalystei).

Nors ją vienijo bendra kultūra, abiejose teritorijose reiškėsi feodalinis susiskaldymas. Svarbiausios valdos čia buvo Akvitanijos kunigaikštystė, Gaskonės kunigaikštystė, Tulūzos grafystė, Gotjė markgrafystė, Provanso grafystė, Provanso markgrafystė, Forkalkierio grafystė, Vivjierio grafystė ir kt.

Nepaisant politinio susikaldymo, nuo XI a. Oksitanija išgyveno aukso amžių. IX a. teisiniuose, grožiniuose, moksliniuose ir religiniuose veikaluose pasirodė pirmieji rašytiniai tekstai oksitanų kalba. Tuo metu oksitanų literatūra klestėjo: XIIXIII a. trubadūrai išrado kurtuazinę meilę (fin’amor), o oksitanų kalba pasklido tarp Europos išsilavinusiųjų sluoksnių.

XIII a. pab. atsirado terminai „oksitanų kalba“ (langue d’oc) ir „Oksitanija“. Vardai Oksitanija ir oksitanų kalba pasirodė tekstuose lotynų kalba XIII a. pab. − XIV a. pr. (Patria Linguae Occitanae, Occitana lingua). Jie kilo iš vardo Lenga d'òc, kurį pavartojo Dantė XIII a. pab. Ir oksitanų kalba, ir Lenga d'òc apibrėžė šimtmečių senumo romanų dialektą, kuriame žodis òc reiškė „taip“.

Prancūzijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIIIXVII a. Prancūzijos karaliai palaipsniui nukariavo Oksitaniją, kartais netgi išžudydami gyventojus (pvz. albigiečių kryžiaus žygio metu buvo nužudyta milijonas žmonių).

Kilmingieji ir buržuazija ėmė mokytis prancūzų kalbos, o liaudis ir toliau kalbėjo oksitaniškai. 1539 m. karalius Fransua I išleido įsakymą, nurodantį teritorijos administracijoje vartoti prancūzų, o ne oksitanų kalbą.

1789 m. revoliuciniai komitetai bandė atgaivinti „Midi“ regionų autonomiją – jie vartojo oksitanų kalbą, − tačiau jakobinų jėgos šią iniciatyvą nuslopino.

XIX a. prasidėjo spartus oksitanų literatūros atgimimas, o 1904 m. rašytojas Frederikas Mistralis buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Tačiau nuo 1881 m. vaikai, kalbantys mokykloje oksitaniškai, pradėti bausti. XX a. prancūzų kalba tapo įprasta Oksitanijoje – ypač prie to prisidėjo žiniasklaida.

Oksitanija šiandien[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1999 m. duomenimis, 610 000 gyventojų oksitanų kalba yra gimtoji, o dar milijonas su ja daugiau ar mažiau susiduria. Dauguma žmonių, kurių gimtoji kalba yra oksitanų, priklauso vyresnėms kartoms. Nuo 1945 m. Oksitanų kalbos studijų institutas stengiasi atnaujinti kalbą. Dabar oksitanų kalba vartojama šiuolaikiškiausiuose muzikos ir grožinės literatūros stiliuose, tokiuose kaip rokenrolas, detektyvai ar fantastika, taip pat internete.

XX a. pr., ypač pokario metais, kilo politinis judėjimas už Oksitanijos autonomiją (Partit Occitan). Tačiau rinkimų ir politine prasme judėjimas neturi beveik jokios įtakos. Vikiteka