Roberto Maihioferio laivininkystės bendrovė

Roberto Maihioferio laivininkystės bendrovės vėliava ir emblema ant Klaipėdoje registruoto laivo

Pusryčių meniu garlaivyje „Herta“ pirmojo reiso į Rytų mugę 1920 m. metu

Reklama anglų kalba

Roberto Maihioferio laivininkystės bendrovė (vok. Reederei Robert Meyhoefer) – viena stambiausių Rytprūsių laivininkystės bendrovių, teikusi žmonių ir krovinių gabenimo jūromis ir vidaus vandenimis paslaugas.

Pradžia ir suklestėjimas

1869 m. Tilžėje įkurta įmonė per Labguvą garlaiviais gabendavo krovinius į Karaliaučių. 1872 m. jos būstinė perkelta į Karaliaučių – iš ten buvo galima efektyviau organizuoti krovinių srautą tarp Priegliaus aukštupio Hundegatto ir likusios Rytprūsių dalies. Įmonė stiprėjo greitai ir pamažu pradėjo supirkinėti nusilpusius konkurentus. Organizuotos laivininkystės linijos iš Karaliaučiaus į Liepoją ir Ventspilį. 1896 m. dalį akcijų įsigijo Justus Haslingeris, o 1910 m., kai senasis Maihioferis mirė, jis tapo vieninteliu savininku, bet pavadinimo nepakeitė.

Pirmojo pasaulinio karo metais bendrovė talkino Kaizerio kariuomenei ir gabeno jos krovinius į Lietuvą ir kt. užimtas teritorijas. 1919 m. Justus Haslingeris mirė, o jo sūnūs Erikas ir Osvaldas pertvarkė įmonę į uždarąją akcinę bendrovę. „Roberto Maihioferio laivininkystės bendrovė“ augo ir stiprėjo, net devyniuose miestuose jį įsteigė savo biurus ir sandėlius, pastovios linijos jungė Karaliaučių su Elbingu, Klaipėda ir Tilže.

Po Versalio taikos sutarties Rytprūsių provinciją nuo likusios Vokietijos dalies atskyrė Gdansko koridorius. Broliai Haslingeriai 1920 m. inicijavo Baltijos jūroje veikusią Vokietijos keleivių ir krovinių pervežimo laivininkystės liniją Seedienst Ostpreußen (liet. Rytprūsių jūrinė tarnyba). Pirmuoju reisu 1920 m. rugsėjo 24 d. į Karaliaučiuje atidaromą Rytų mugę (vok. Deutsche Ostmesse) „Roberto Maihioferio bendrovės“ laivu „Herta“ išplaukė šalies prezidentas Frydrichas Ebertas, ekonomikos ministras Ernstas Šolcas ir kiti žymūs politikos bei ūkio veikėjai. 1920 m. buvo įkurtas įmonės turistinis biuras (pirmasis Rytprūsiuose), netrukus tapęs didžiausiu visoje provincijoje. Turistai itin pamėgo bendrovės siūlytas keliones Aistmarėmis iš Karaliaučiaus ir Piliavos į Gdanską. Be to įmonė kvietė keliauti garlaiviais į Hamburgą, Roterdamą ir Antverpeną. 1929–1939 m. buvo atstovaujama Švedijos laivininkystei A/B Egon–Limhamn ir į Klaipėdą plukdomi tos šalies turistai.

Tuo metu Kuršių mariose, Nemune ir aplinkiniuose vidaus vandenyse karaliavo smulkūs pervežėjai. Iš Šilutės į Karaliaučių keleivius vežė S. Bernoto, o į Klaipėdą – F. Potschkos įmonės; maršrute Nida–Pervalka–Šilutė–Klaipėda darbavosi J. Frese bendrovė; linijoje Juodkrantė–Klaipėda – F. Pietsch ir V. Skarloffo bendrovės. Iš Labguvos nuplaukti į Giliją kvietė laivininkas Bonelis. P. Preugšaitis (vok. P.Preugschat) siūlė keliauti iš Tilžės į Klaipėdą per Juodkrantę, į Rusnę per Šilininkus ir į Kryžionus. Pastaroji įmonė kelis kartus per savaitę taip pat plukdė norinčius į Kauną per Smalininkus. Šiems konkurentams „Roberto Maihioferio bendrovė“ tegalėjo priešpastatyti tik vienintelį maršrutą: Karaliaučius–Labguva–Klaipėda.

Įmonė Klaipėdoje

Verslo ryšius su klaipėdiškiais Robertas Maihioferis užmezgė dar XX a. pr., buvo atidaryta atstovybė. Biuras buvo įsikūręs Biržos gatvėje ir greitai 67 darbuotojams tapo ankštas. 1922 m. lapkričio 9 d. Klaipėdoje buvo įkurta dukterinė uždaroji akcinė bendrovė (vadovas Maksas Frišmanas) ir nutarta statyti nuosavą įmonės pastatą. Pačiame centre (dab. Žvejų g. 2) iškilo pirmasis miesto daugiaaukštis, o į jo pirmąjį aukštą bendrovė įsikėlė 1923 m. gruodžio 31 dieną.

Danės upė Klaipėdoje tarpukaryje. Jos krante matosi septynaukštis Roberto Maihioferio laivininkystės bendrovės pastatas (trečias iš dešinės).

Kiek anksčiau Klaipėdos kraštas perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn ir įmonė turėjo persiregistruoti pagal tos valstybės įstatymus. Užsakymų netrūko. Iš Antverpeno ir Roterdamo buvo gabenamas plienas ir kt. prekės (iki 8 000 t per mėnesį), o į Didžiąją Britaniją – lietuviškas sviestas ir vištų kiaušiniai. Klaipėdos fabrikas „Union“ kurį laiką nedirbo ir jame buvo sandėliuojama atplukdyta valgomoji druska bei trąšos, o kai 1928 m. buvo vėl pradėtas gaminti superfosfatas, jį reikėdavo dideliais kiekiais plukdyti į Šiaurės Afriką. 1929 m. pab. „Roberto Maihioferio bendrovė“ organizavo naftos gabenimą iš Tarybų Sąjungos uostų Juodojoje jūroje į Klaipėdą laivu „Neptun“. Teko konkuruoti su sparčiai besivystančiomis lietuviško kapitalo įmonėmis „Lietuvos garlaivių bendrovė“ ir „Lietuvos laivininkystės bendrovė“, pavyzdžiui: eksportuojant klaipėdietišką celiuliozę į Škotiją ar arklius darbui anglies šachtose į Hulio uostą Anglijoje. Lietuvos vyriausybė skyrė daug lėšų vienintelio šalyje jūrų uosto rekonstrukcijai, 1930–1932 m. betvarkant krantines, nukentėjo „Roberto Maihioferio bendrovės“ sandėliai. Įmonės atstovo Kaune R. Bubrovskio dėka pavyko gauti sovietinio „Exportles“ pelningą užsakymą vežti popiermalkes iš Leningrado į Tilžės celiuliozės fabriką. 1938 m. bendrovė savo septynių aukštų biurų pastatą (dabar pripažintas bauhauzo stiliaus architektūros paminklu) pardavė ir tikėjosi už gautus pinigus nusipirkti du didelius okeaninius laivus – celiuliozei į Šiaurės Ameriką gabenti, tačiau vėlesni neramaus prieškario įvykiai tuos planus sutrukdė. Antrojo pasaulinio karo metais daug darbuotoju buvo paimti į nacistinę kariuomenę ir įmonė savo veiklą turėjo apriboti.

Paskutiniai dešimtmečiai

Karo pabaigoje Sąjungininkai (daugiausiai Jungtinės Karalystės karinės oro pajėgos), surengę kelis Karaliaučiaus antskrydžius, subombardavo miesto pastatus bei uoste stovėjusius laivus, tame tarpe ir priklausiusius „Roberto Maihioferio bendrovei“. Į vakarinę Vokietijos dalį persikėlęs Erikas Haslingeris (jo brolis Osvaldas buvo miręs dar 1935 m.) 1949 m. Bremene įmonę atkūrė. E. Haslingerio sūnus Kasparas „Roberto Maihioferio bendrovei“ vadovavo iki 1967 m. Įmonės archyvas saugomas Herderio institute Marburge.

Šaltiniai

• Rudolf Jenett. Die Firma Robert Meyhoefer GmbH. in Memel // Memeler Dampfboot Nr. 8, 20. April 1970, S. 101–104 Archyvuota kopija 2019-04-01 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

• Gerhard von Glinski, Peter Wörster. Königsberg – die ostpreußische Hauptstadt in Geschichte und Gegenwart – Berlin, Bonn: Westkreuz Verlag, 1992
• Peter Wörster. Baltische Spuren in einem Königsberger Firmenarchiv. Das Reisebüro Robert Meyhoefer in Königsberg i. Pr. // Jahrbuch des baltischen Deutschtums 2010 – Lüneburg: 2009, S. 202–207

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.