Seedienst Ostpreußen
Seedienst Ostpreußen (liet. Rytprūsių jūrinė tarnyba) – nuo 1922 m. iki 1939 m. Baltijos jūroje veikusi keleivių ir krovinių pervežimo Vokietijos laivininkystės linija.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lenkija įgijo priėjimą prie Baltijos jūros, o Vokietija dėl to buvo perskirta į dvi dalis ir Rytprūsių provincija tapo eksklavu. Stiprinant Vokietijos pagrindinės teritorijos ryšius su šia provincija buvo įkurtas Devau aerouostas prie Karaliaučiaus ir organizuota oro transporto linija. Tranzitinis žmonių, pašto ir krovinių transportavimas automobiliais ar traukiniais per Lenkijos teritoriją buvo siejamas su tarpvalstybinių sienų kirtimu ir vokiečiams tapo ne itin priimtinu.
Pirmuoju reisu 1920 m. rugsėjo 24 d. į Karaliaučiuje atidaromą Rytų mugę (vok. Deutsche Ostmesse) Roberto Maihioferio laivininkystės bendrovei priklausiusiu laivu „Herta“ išplaukė šalies prezidentas Frydrichas Ebertas, ekonomikos ministras Ernstas Šolcas ir kiti žymūs politikos bei ūkio veikėjai.
Veiklos pradžioje tarnyba savo laivų neturėjo ir samdydavo šalies laivininkystės įmonėms priklausiusius laivus. Pirmuoju, vykdančiu reguliarius reisus tarp Svinouiscio ir Piliavos, tapo HAPAG bendrovei priklausęs buvęs minininkas „Hörnum“. Vėliau į tarnybą įsijungė tos pačios bendrovės garlaiviai „Helgoland“, „Prinzessin Heinrich“, „Bubendey“ ir „Kaiser“ (pastarasis nuo 1934 m.). Laivininkystės įmonė Braeunlich versle dalyvavo su laivais „Odin“ ir „Hertha“, o Norddeutsche Lloyd iš Bremeno – su „Gruessgott“.
Pradžioje buvo keturi reisai per savaitę. Vėliau, Transporto ministerijai garantavus už keleivius ir krovinius surenkamas lėšas, vasaromis buvo plaukiama kasdien, o žiemomis keturis–penkis kartus per savaitę. Laivai jungė Piliavos, Sopoto ir Svinouscio uostus, 1926 m. maršrutas buvo pratęstas iki lietuvių Klaipėdos, 1930 m. iki latvių Liepojos, o dar vėliau – iki estų Talino ir suomių Helsinkio. Į Klaipėdos vandenis pirmasis laivas įplaukė 1926 m. liepos 4 d. Tąkart Kuršių marių krantinės buvo tvarkomos, todėl teko švartuotis Danės upės žiotyse.[1] Bilietai buvo brangūs: kelionė iš Svinouscio į Klaipėdą kainavo 18 Vokietijos markių, lova kajutėje – penkias markes, o hamakas – dvi markes. Norint išlipti į krantą, reikėdavo prieš tai pasirūpinti Lietuvos viza (buvo gaunama Berlyne, Vroclave, Hamburge, Kelne, Leipcige ar Tilžėje). Seedienst Ostpreußen klientams ši viza kainavo žymiai pigiau: tik 2,10, o ne 6,35 markės kaip eiliniams turistams.[2]
Ilgėjo trasa ir vakarų kryptimi: nuo 1933 m. pratęsta iki Liubeko-Travemiundės, nuo 1934 m. – iki Kylio.
Kelionės aukščiau minėtais laivais buvo ilgos (tarp Svinouscės ir Piliavos užtrukdavo 15 val.) ir nekomfortabilios: trūko kajučių ir miegamųjų vietų, buvo ribota keleiviams skirta erdvė. Tada Transporto ministerija nupirko kelis modernius laivus ir išnuomavo juos laivininkystės bendrovėms kelionėms per Baltijos jūrą. 1926 m. pradėjo plaukioti „Preußen“ (Braeunlich bendrovė) ir „Hansestadt Danzig“ (Norddeutscher Lloyd), 1935 m. į tarnybą įsijungė „Tannenberg“ (Hamburg–Amerika–Linija). Nepavyko į maršrutinę trasą paleisti keleivinį motorlaivį „Marienburg“ – jį tik 1950 m. galutinai užbaigė Vismaro laivų statybos įmonė ir laivas toliau plaukiojo su Tarybų Sąjungos vėliava.
Antrojo pasaulinio karo metais Seedienst Ostpreußen linija buvo uždaryta. Laivai „Preußen“, „Hansestadt Danzig“ ir „Tannenberg“ buvo naudojami kaip minininkai, 1941 m. Švedijos teritoriniuose vandenyse visi trys užplaukė ant minų ir nuskendo.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Claus Rothe. Deutsche Seebäderschiffe. 1830 bis 1939. / Bibliothek der Schiffstypen – Berlin: Transpress Verlag für Verkehrswesen, 1989 ISBN 3-344-00393-3
- Kurt Gerdau. Seedienst Ostpreußen – Herford: Koehler, 1990