Raudonpilvė kūmutė
| Bombina bombina Apsauga: 5(Rs) – Atkurta rūšis |
|---|
.jpg) Raudonpilvė kūmutė |
| Apsaugos būklė |
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Bombina bombina Linnaeus, 1761 |
| Paplitimas |
 Raudonpilvių kūmučių apytikslis paplitimo arealas Eurazijoje |
Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) – beuodegių varliagyvių (Anura) būrio, kūmučių (Bombinatoridae) šeimos varliagyvių rūšis.
Paplitimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Raudonpilvės kūmutės savaime paplitusios maždaug vidurio ir rytų Europoje, o ryčiausias arealas baigiasi Uralo kalnuose.
Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Maždaug 2012 m. duomenimis, Lietuvoje raudonpilvės kūmutės paplitusios netolygiai, pagrindinės jų radavietės yra Pietų, Vidurio, Rytų Lietuvos dalyse, kur joms tinkamose buveinėse aptinkamos dažnai, vietomis gausios, bet šiaurinėje Lietuvos dalyje retesnės, o vakarinėje dalyje tik pavienės radimvitės[2] o vakarinėje šalies dalyje žinomos tik pavienės populiacijos. Daugiausia raudonpilvių kūmučių buveinių yra pietų ir rytų Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje gali būti 300–500 radaviečių. Ši rūšis sparčiai nyksta visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje[3]. Nyksta dėl tinkamų buveinių nykimo: mažų vandens telkinių užaugimo arba žuvų juose užveisimo.
Nuo 1989 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, o 2021 m. išleistos atnaujintos knygos sąrašuose priskirta 5 (Rs) kategorijai.[4]
Buveinės Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aptinkama įvairaus dydžio kūdrose, tvenkiniuose, grioviuose, senvagėse, žolėmis apaugusiuose ežeruose, miškų balose, kur gausu vandens augmenijos ir nėra srovės, skaidriame vandenyje. Jos dažnai plūduriuoja ant vandens.[4] Kūmutėms būtina pieva aplink vandens telkinį, kur jos medžioja. Labai mėgsta gyventi žolėtuose ir nendrių sąžalynais apaugusiuose apleistuose ir gerai saulės įšildomuose pamiškių kūdrose, žuvininkystės tvenkiniuose, buvusių ir išgautų durpynų įvairaus gylio griovius gausiai apaugusius žolėmis ir krūmais. Kadangi daug keliauja, tad jos greitai užima tinkamas buveines - taip jas galima aptikti apsigyvenusias kituose telkiniuose. Jos net yra buvusios aptiktos Rūdninkų girios viduryje, kur po gaisravietės buvo plynai iškirsta miško dalis. Per gaisrus gana giliai išdegus viršutiniams durpių paviršiams sluoksniams ir durpyno įdubose atsiradus nedideliems vandens telkinėliams kuriuos gerai įšildo saulės spindulių šiluma - raudonpilvėms kūmutėms tapo labai tinkama vieta veistis.[2]
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Minta įvairiais bestuburiais, buožgalviai daugiausia maitinasi mikroorganizmais ir dumbliais.
Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kūno svoris nuo 2 iki 13,9 g, kūno ilgis nuo 2,6 iki 6,0 cm, paprastai 4-5 cm ilgio, bet Lietuvoje jos neužauga didesnės nei 4 cm. Oda su smulkiomis karpelėmis, o odelės spalva gana įvairi - nuo rudos ar tamsiai rudos, iki šviesiai pilkos nugaros su neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais. Pilvas raudonas arba oranžinis[5] su melsvai juodomis dėmėmis. Plaukiojamosios plėvės yra tik ant užpakalinių kojų. Skleisdama balsą, jos pagurklyje išsipučia odelė.[2]
Užpulta plėšrūno kūmutė atlošia galvą ir pakelia kojas – demonstruodama ryškų raštą ir perspėja, kad yra nuodinga ir ją pulti pavojinga. Jos odoje tarp gumburėlių yra poros, išskiriančios frinoliziną, kuris žinduolių kūne ardo kraują.
Dauginimasis ir vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvenimo ciklas skirstomas į sausumos (nesiveisimo) ir vandens (veisimosi) periodus. Pavasarį, atšilus orui, iš žiemojimo vietų balandžio mėn. kūmutės traukia į vandens telkinius, kur vandeniui sušilus iki 13-14 °C prasideda nerštas. Tuoktuvių metu patinai skleidžia melodingus garsus – „kūmuoja“: kūmučių rezonatoriai (balso maišai) yra vidiniai (kūmuojant išsipučia po oda). Apvaisinimas išorinis, buožgalviai iš kiaušinėlių išsivysto per 5-7 dienas. Per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 – 1236 kiaušinių.[6]
Metamorfozė paprastai baigiasi iki rugpjūčio. Sukaupusios atsargas žiemai, spalį kūmutės pradeda ieškoti žiemaviečių. Žiemoja po akmenimis, medžių šaknimis, graužikų urvuose ar vandens telkinyje įsiraususios į dumblą, kartais slepiasi ir žmonių rūsiuose.[7]
Raudonpilvės kūmutės ‘kūmavimas’ (video siužetas)
Vandenyje ‘trimituojantis’ raudonpilvės kūmutės patinas
Jauna raudonpilvė kūmutė
Jauna raudonpilvė kūmutė apversta ant nugarėlės (pilvas)
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „IUCN Red List - Bombina bombina“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 14 December 2008.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Varliagyviai ir ropliai: Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina), 30-34 psl. Pažintinė serija “gamta šalia tavęs“; Jonas Augustauskas | ISBN 978-9955-37-131-1, Leidykla „Lututė“, 2012
- ↑ delfi.lt/grynas / Metelių regioniniame parke į laisvę paleista pusšimtis retų vėžlių; 2018 m. birželio 22 d.
- ↑ 4,0 4,1 raudonojiknyga.lt / Raudonpilvė kūmutė; Lietuvos raudonoji knyga
- ↑ amphibiaweb.org / Bombina bombina Fire-Bellied Toad
- ↑ „Lietuvos gamtos fondas - Varliagyviai“. glis.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-04-30.
- ↑ Balinių vėžlių ir retųjų varliagyvių: skiauterėtųjų tritonų ir raudonpilvių kūmučių apsauga, Lietuvos gamtos fondas, sudarytojas Nerijus Zableckis, 2008 m., ISBN 978-9986-25-039-5
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- youtube.com / Raudonpilvės kūmutės (Bombina bombina) - ‘trimitavimas’ ir išvaizda.
- youtube.com / Fire-Bellied Toad, Klokkefrø (Bombina bombina) - ‘trimitavimas’ ir išvaizda.
