Raudonpilvė kūmutė
| Bombina bombina Apsauga: 5(Rs) – Atkurta rūšis | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
.jpg) Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Bombina bombina Linnaeus, 1761 | ||||||||||||||
 Raudonpilvių kūmučių paplitimo arealas Europoje |
Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina) – kūmučių (Bombinatoridae) šeimos varliagyvis.
Paplitimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Raudonpilvės kūmutės savaime paplitusios maždaug vidurio ir rytų Europoje iki Uralo kalnų.
Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje raudonpilvė kūmutė paplitusi netolygiai, pagrindinės jos radavietės yra pietų, rytų ir šiaurės rytinėje Lietuvos dalyse, o vakarinėje šalies dalyje žinomos tik pavienės populiacijos. Daugiausia raudonpilvių kūmučių buveinių yra pietų ir rytų Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje gali būti 300–500 radaviečių. Ši rūsis sparčiai nyksta visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje[1]. Nyksta dėl tinkamų buveinių nykimo: mažų vandens telkinių užaugimo arba žuvų juose užveisimo.
Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Buveinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aptinkama kūdrose, tvenkiniuose, grioviuose, senvagėse, žemapelkių balose, kur gausu vandens augmenijos, nėra srovės. Kūmutėms būtina pieva aplink vandens telkinį, kur jos medžioja.
Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Minta įvairiais bestuburiais, buožgalviai daugiausia maitinasi mikroorganizmais ir dumbliais.
Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje paprastai neužauga didesnė nei 4 cm. Oda su smulkiomis karpelėmis. Nugara tamsiai pilka su neryškiomis juodomis ar žalsvomis dėmėmis ir baltais taškeliais. Plaukiojamosios plėvės yra tik ant užpakalinių kojų.
Užpulta plėšrūno kūmutė atlošia galvą ir pakelia kojas – demonstruodama ryškų raštą ir perspėja, kad yra nuodinga ir ją pulti pavojinga. Jos odoje tarp gumburėlių yra poros, išskiriančios frinoliziną, kuris žinduolių kūne ardo kraują.
Dauginimasis ir vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvenimo ciklas skirstomas į sausumos (nesiveisimo) ir vandens (veisimosi) periodus. Pavasarį, atšilus orui, iš žiemojimo vietų kūmutės traukia į vandens telkinius, kur vandeniui sušilus iki 13-14 °C prasideda nerštas. Tuoktuvių metu patinai skleidžia melodingus garsus – „kukuoja“: kūmučių rezonatoriai (balso maišai) yra vidiniai (kvarkiant išsipučia po oda). Apvaisinimas išorinis, buožgalviai iš kiaušinėlių išsivysto per 5-7 dienas. Per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 – 1236 kiaušinių.[2]
Metamorfozė paprastai baigiasi iki rugpjūčio. Sukaupusios atsargas žiemai, spalį kūmutės pradeda ieškoti žiemaviečių. Žiemoja po akmenimis, medžių šaknimis, graužikų urvuose ar vandens telkinyje įsiraususios į dumblą, kartais slepiasi ir žmonių rūsiuose. [3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ delfi.lt/grynas / Metelių regioniniame parke į laisvę paleista pusšimtis retų vėžlių; 2018 m. birželio 22 d.
- ↑ „Lietuvos gamtos fondas - Varliagyviai“. glis.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-04-30.
- ↑ Balinių vėžlių ir retųjų varliagyvių: skiauterėtųjų tritonų ir raudonpilvių kūmučių apsauga, Lietuvos gamtos fondas, sudarytojas Nerijus Zableckis, 2008 m., ISBN 978-9986-25-039-5
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- youtube.com / Raudonpilvės kūmutės (Bombina bombina) - kvarkimas ir išvaizda.
- youtube.com / Fire-Bellied Toad, Klokkefrø (Bombina bombina) - kvarkimas ir išvaizda.
