Polineziečių mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Maorių namo stulpas, vaizduojantis giminės protėvius

Polineziečių mitologija – Ramiojo vandenyno salyne Polinezijoje gyvenančių tautų – polineziečių – mitinė pasaulėžiūra.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Polineziečiai maždaug II tūkstm. pr. m. e., tikriausiai iš Pietryčių Azijos per Indoneziją ir Melaneziją, apgyvendino Polinezijos salas (sporadiniai kontaktai su Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojais, kuriuos pabrėžia norvegų tyrinėtojas Turas Hejerdalas, yra pernelyg silpnas įrodymas teiginiui, kad Polinezija buvo apgyvendinta iš Amerikos). Vakarų Polinezijos gyventojai (samojiečiai, tongiečiai) save laiko autochtonais, o daugelio kitų salynų gyventojai turi mitus apie tai, kaip jų protėviai atkeliavo į jų dabar gyvenamas salas, ir kur po mirties jie grįžta. Dažniausiai mituose polineziečių tėvyne vadinama Havaiki (Avaiki) šalis. Iškelta teorija (jos šalininkas – naujazelandietis tyrinėtojas Te Rangis Hiroa), kad Havaiki galėjusi būti Raiatea sala (Draugijos salos), kurioje (Opoa vietovėje) rastas polineziečių religinis centras, kurio žyniai kodifikavo senąją polineziečių apeiginę-mitologinę tradiciją. Tiesa, nepaisant kodifikacijos, mitai daugelyje salų ženkliai skiriasi tarpusavyje.

Rapanujų skulptūros moai

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis polineziečių mitologijos šaltinis – tautosaka: gausios dainos, pasakos, legendos, teatralizuoti pasirodymai ir kt. Daugelyje Polinezijos salų esti pusiau profesionalių dainių-pasakotojų ar šokėjų, kurie yra savosios tradicijos žinovai, žino jos mitinius motyvus, siužetus, stilistines klišes. Svarbų vaidmenį atlikdavo žyniai (tohunga, takuha, kahuna ir kt.), kurie vietomis (pvz., Taityje) sudarydavo savitas korporacijas, šamanai-raganiai ir ekstatiniai pranašai (taula, taua, kaula ir kt.), sakralizuoti genčių vadai (pvz., Taičio karaliai ar Tongos imperijos sudievinti karaliai-žyniai), priešpastatomi įprastiems karvedžiams, taip pat (Rytų Polinezijoje) vyrų sąjungos, kurioms priklauso savotiškas arioi institutas, Taityje susijęs su dievo Oro kultu, ir besispecializuojantis daugiausia ties mitų teatralizacija. Apeiginė švento ir pasaulietiško priešprieša polineziečių mitologijoje ypač išryškinta, ir pasireiškia per galios (mana) ir tabu kategorijas.

Dievai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventvietė Hiva Oa saloje

Polineziečių mitologijoje, priešingai nei giminingose mikroneziečių bei melaneziečių mitologijose, žinoma ne tik gausa įvairių dvasių (pvz., maorių tureku, havajiečių menehune, ir kitos į elfus panašios būtybės) bei mitinių pirmažmogių – kultūrinių didvyrių (likusių čia tik per reliktinį ryšį su totemizmu), bet ir ištisa aukštųjų dievų plejada, tipologiškai artima Viduržemio jūros, Indijos, Kinijos, Amerikos, Japonijos mitologiniams panteonams. Polineziečių mitologija ženkliai persipina su genealogija: dievai įtraukiami į protėvių sąrašą, dalyvauja legendose apie salų apgyvendinimą palikus Havaikį, pasakojimuose apie genčių karus ir kt. Beveik visi polineziečiai kaip savo dievus žino Tangaroą (arba Tangaloą, Tagaloą, Taaroą, Kanaloą, kuris artimas melaneziečių kultūriniam didvyriui Tangaro), taip pat (išskyrus Vakarų Polineziją) Tanę (Kanę), Raongo (Roo, Lono), Tu (Ku). Šie dievai iš esmės atlieka tuos pačius veiksmus – atskiria dangų ir žemę, sukuria žemę, žmones, kultūrą. Kaip gaivalų valdytojai jie atstovauja priešpriešas šviesa-tamsa, sausuma-vanduo, jūra-miškas, taika-karas ir kt. Tangaroa paveiksle išlikę tik kultūrinio didvyrio reliktai, o šiaip jis vaizduojamas kaip dievas-sutvėrėjas, jūros stichijos valdovas (išskyrus Havajus). Havajiečiai Tangaroą laiko chtonine būtybe, o maorių chtoninė būtybė yra Firo (Hiro). Tiek pas maorius, tiek pas daugelį kitų polineziečių Tangaroa priešininkas yra Tanė – miškų, laukinių žolių, miškų žvėrių ir paukščių dievas (priešprieša vanduo-sausuma, jūra-miškas). O štai Havajuose Tangaroa kaip chtoninis pradas yra šviesos dievo priešininkas. Pas maorius tamsos ir šviesos priešpastatą įkūnija Hiro ir Tanė. Pastarasis dievas visur įkūnija šviesą, saulę, su juo susijęs „gyvasis vanduo“. Griausmavaldis Rongo daugeliu atveju iškyla kaip žemdirbystės ir taikos dievas (ypač N. Zelandijoje, pietryčių atoluose, Havajuose). Maorių tikėjime Rongo kaip taikos dievui priešprieša yra karo dievas Tu. Mangajos saloje Rongo garbinamas kaip aukščiausias dievas ir žemdirbystės globėjas, tačiau pats taip pat laikomas ir karo dievu bei savo dvynio brolio Tangaroa priešininku. Pasaulis tarp dvynių išdalintas taip, kad Tangaroa priklauso viskas, kas raudona, o Rongo – visa kita. Juodaplaukiai žmonės laikomi Rongo ainiais, o šviesiaplaukiai – Tangaroa.

Iš suvyto kokosų plaušo pagamintas apsauginis dievo Oro fetišas

Matyt, kad vėlesniu laikotarpiu susidarė jaunų karingų dievų – Oro (Tangaroa sūnus, Draugijos salose), Tairi (arba Kaila, Havajuose), Makemake (dažnai prilyginamas Tangaroa, Velykų saloje) paveikslas. Oro garbintojai (pvz., arioi nariai) buvo patys nuožmiausi krikščionybės priešininkai. Naujojoje Zelandijoje, panašu, ne be krikščionybės įtakos, žyniai kaip aukščiausią dievą iškėlė Io, nežinomą kitose salose. Dėl to, kad žinios apie dievus, priklausiusius aukščiausiam panteonui, buvo sakralizuotos, jie užima svarbų vaidmenį užkalbėjimuose, giesmėse, genealogijose, o pasakojimuose sutinkami daug rečiau. Tiesa, žemesniuose mitologinės hierarchijos lygmenyse atsiranda veikėjai tokiu pat vardu kaip ir dievai (pvz., Hiro), kurie tampa pasakojimų didvyriais. Be to, kai kurie didvyriai, priklausantys žemesniam mitologijos lygmeniui, funkciškai ir iš dalies genetiškai susiję su aukštesniais dievais, iškyla kaip jų „atstovai“. Toks, pavyzdžiui, yra Tinirau – žuvų, jūrų gyvių šeimininkas, laikomas Tangaroa sūnumi. Užkalbėjimuose jis veikia kaip Tangaroa antrininkas.

Kosmologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulio pradmenys Rangi ir Papa

Pasaulėkūros mituose aukštieji dievai priklausomai nuo salos atlieka skirtingus veiksmus; kartu su aukštaisiais dievais tvėrime taip pat dalyvauja Ru, Maui, Tonofiti ir kt. Polineziečių mitologijoje (išskyrus vakarus) pasaulėkūra prasideda nuo pirmosios dievų poros. Pas maorius tai Rangi (dangus) ir Papa (žemė), pas kitas tautas – Atea (Vatea, Fatea, Uakea – erdvė) arba Te Tumu (ištaka, šaltinis) ir Papa (žemė) arba Faahotu (Hahahotu, Hoohoku – atolų žemė). Polinezijoje (išskyrus Samoa ir Tongą) taip pat sutinkami pasakojimai, bylojantys apie Po (tamsa, naktis, mirusiųjų karalystė) arba Korą (tuštuma, niekis) – pirminį chaosą, kuris pasaulėkūros metu vis tolsta. Kosmogoninis dangaus ir žemės atskyrimo veiksmas skirtingose vietose priskiriamas skirtingiems dievams – Tangaroa, Tane, Ru, Maui ir kt. Maoriai pasaulėkūrą vaizduoja kaip dievų-brolių sukilimą prieš savo tėvus – Rangį ir Papą. Pasak vidurio Polinezijoje paplitusio mito, tamsos Po laikotarpiu kriauklėje jau sėdėjęs pats save susikūręs Tangaroa, kuris vėliau iš kriauklės sukūręs ir dangų su žeme. Erdvė tarp dangaus ir žemės vadinama Atea. Kai kuriuose mituose galutinis dangaus iškėlimas įvyksta tada, kai Tane nugali Ateą, kuris vaizduojamas kaip aštuonkojis siaubūnas. Šie motyvai turi daug panašumų su babiloniškąja Marduko ir Tiamat kova, graikų dievų kartų kova. Pasaulėkūros mituose didieji dievai (Tangaroa, Tane arba Rongo, Atea) sukuria iš žemės, molio, kriauklių, moliūgo pirmuosius žmones – Tikį ir Hinu. Kai kuriuose žmogaus gimimo mituose žmogus atsiranda iš Tane (kartais Uakea, Rongo arba Tikio) kraujomaišos su savo dukterimi. Vakarų Polinezijoje žinomas mitas apie žmogaus atsiradimą iš kirmino.

Polineziečių kosmologijai būdinga kiek kitokia priešpriešų sistema nei kosmogonijai. Žemė vienu metu yra priešpastatoma dangui, sudarytam iš daugelio sluoksnių, ir požeminiam pasauliui, kuris susijęs su tamsa Po. Aukštutinio ir žemutinio pasaulių funkcijos dažnai persilieja. Pasaulių jungtį palaiko kosminis medis, kuriuo kopia ar leidžiasi dievai, didvyriai, mirusiųjų dvasios. Po karalystėje, kur karaliauja Miru (Milu), sielos paprastai miršta. Bet vadų ir didvyrių sielos, vakarų polineziečių įsivaizdavimu, iškeliauja į vakarus – Pulolu šalį, o kitų polineziečių įsivaizdavimu – grįžta į Havaiki.

Legendos, pasakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maui, rišantis Saulę (1927 m., Honolulu)

Daugelis polineziečių legendų byloja apie Maui. Centrinės Polinezijos žyniai apie jį pasakoja kaip apie maloningą pusdievį, veikiantį sykiu su dievais, ir laiko jaunesniuoju didžiojo aukštojo dievo Tangaroa žynio broliu (Rarotongoje ir Tuamotu – Maui yra Tangaroa sūnus). Vakarų Polinezijoje, Rotumoje, taip pat ir Melanezijoje Maui iškyla kaip didvyris, nugalintis pabaisas-žmogėdras. Visgi, daugumoje Polinezijos vietų Maui yra kultūrinis didvyris ir apgavikas („triksteris“). Mitai apie Maui glaudžiai susiję su toteminių, agrarinių bruožų turinčiomis apeigomis. Panašių bruožų turi mitiniai pasakojimai apie Hiną (Siną) ir jos mylimąjį Tinirau (Sinilau) – žuvų ir jūros gyvių valdovą, galintį pasiversti banginiu arba juos valdyti. Jis žiauriai atkeršija žyniui Kae, pažeidusiam tabu ir niekšingai nužudžiusiam banginį, kuris, Tinirau nurodymu, atgabenęs žynį į jo gimtąją salą (kai kuriuose pasakojimuose Kae yra Hinos vyras). Taip pat pasakojama apie Hinos sergėtoją – brolį Rupe, kuris galįs pasiversti balandžiu ir apsaugoti seserį nuo Tinirau ir jo baisių žmonų. Tinirau ir Hinos vestuvės, barniai su žmonomis, Hinos su vaiku išvarymas miškan, sutuoktinių taikymas turi daug paralelių su europietiškomis pasakomis.

Podraug su mitais apie kultūrinius didvyrius ir dievus, Polinezijoje taip pat paplitę pasakojimai (proziniai, su poetiniais intarpais), kuriuos galima vadinti karžygių pasakomis – jie susiję su mitologine sistema, o patys didvyriai įtraukiami į genealogijas. Šių pasakojimų veikėjai nugali savo priešus labiau ne kūniška jėga, o maginiais sugebėjimais, raganavimu, stebukladaryste. Šiai kūrinių grupei priklauso visoje Polinezijoje (nors vakaruose mažiau) žinomas pasakojimas apie Tafakį (Tahakį) ir jo giminę. Tafakis ir jo brolis Karihis vaizduojami kaip tokio Kaitangato ir žmogėdrienės, nusileidusios iš dangaus, vaikaičiai bei Hemos ir Pungi sūnūs. Tafakio sūnus yra Vahineroa, o vaikaitis (rečiau sūnus) – Rata. Nors Tafakis garsėja kaip puikus namų statybininkas, o Rata – valčių, jie nėra kultūriniai didvyriai kaip Maui, o pasakiškieji karžygiai. Pasakojama apie jų didvyrišką vaikystę, stebuklingas vestuves, o ypač kraujo kerštą, dėl kurio jie pasiekia aukštutinį arba žemutinį pasaulį ir nugali piktąsias dvasias ir siaubūnus. Tafakis ir Rata yra herojinės idealizacijos objektai. Panašių pasakojimų sukurta ir apie Ratos vaikaitį Vakatau, ir apie kitus, su šiuo ciklu susijusius veikėjus – Aukelę (Havajuose), Ngaru (Mangajoje), Turą arba Mata Oro (N. Zelandijoje), Atį (Rarotongoje).

Nuo pastarųjų pasakojimų sunkiai atskiriami tikri istoriniai pasakojimai apie polineziečių apsigyvenimą salose, apie pirmuosius gyventojus, tarpgentinius karus, kuriuose kovojo naujakuriai, tarp jų ir apie didžiuosius keliautojus Hiro ir Ratą (jų vardai sutampa su dievavardžiais). Mėgiamas yra pasakojamas apie Kupę, kuris paliko centrinę Polineziją ir, medžiodamas kalmarus, po ilgų klajonių atrado Naująją Zelandiją; taip pat pasakojama apie Toą, kuris, ieškodamas dingusio vaikaičio, taip pat pasiekė Naująją Zelandiją, apie Tonganą, kuris bėgo iš Taičio dėl kivirčo su broliu Tutapu ir įsikūrė Rarotongoje, apie Moihekę, apšmeižtą ir dėl to atstumtą žmonos, kuris iš Taičio nuplaukė į Havajus. Panašūs pasakojimai ir apie dinastijų pradininkus: dėl valdžios Havajuose susigrumia Liloa sūnūs – Umi ir Hakau; jaunesnysis Hakau laimi ir tampa sakralizuotu vadu-žyniu. Velykų saloje dėl valdžios kovoja hanau-eepe („ilgaausiai“) ir hanau-momoko („trumpaausiai“).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Hiroa, Te Rangi, Vikings of the Sunrise, М., 1947;
  • Luomala, Katharine, Голос ветра, [пер. с англ.], М., 1976;
  • Сказки и мифы Океании, М., 1970;
  • Beckwith M. W., Hawaiian mythology, New Haven, 1970;
  • Buck P. H., Anthropology and religion, New Haven, 1936;
  • Dixon R., Mythology of all races, v. 9 – Oceanic, Boston, 1916;
  • Grey G., Polynesian mythology and traditions of New Zealand, L., 1855;
  • Kirtley B. F., A motif-index of traditional Polynesian narratives, Honolulu, 1971;
  • Luomala, Katharine, Maui-of-a-thousand tricks: his Oceanic and European biographers, Honolulu, 1949;
  • Luomala, Katharine, The Menehune of Polynesia…, Honolulu, 1951.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Мифы народов мира. Полинезийская мифология , E. M. Мелетинский – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.