Charonas (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Charonas
Charon by New Horizons on 13 July 2015.png
2015 m. liepos 14 d. „New Horizons“ erdvėlaivio nuotrauka
Atradimas
Atradėjas: James W. Christy
Atrastas: 1978 m. birželio 22 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys: 19 571 ± 4 km
Ekscentricitetas: ~0,0
Apskriejimo
periodas:
6,38723 d.
(6 d 9 h 17 min 36,7 s)
Vidutinis greitis
orbitoje:
max: 17,406 km/s
vid: 17,334 km/s
min: 17,263 km/s
Posvyris: 0° (į Plutono ekvat.)
112,78° (į ekliptiką)
Planetos palydovas: Plutono
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo: 1208 km
Paviršiaus plotas: 4,58×107 km²
Masė: 1,52×1021 kg
Vidutinis tankis: 1,65 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis:
0,278 m/s²
Pabėgimo greitis: 0,58 km/s
Ašies posvyris: 0
Albedas: kinta nuo 0,36 iki 0,39
Paviršiaus
temperatūra:
53 K
Graikų mitologijoje Charonas.

Charonas yra didžiausias Plutono palydovas, atrastas Džeimso Krisčio (James W. Christy) 1978 m. birželio 22 d. „United States Naval Observatoryobservatorijoje, nagrinėjant Plutono nuotraukas. Nagrinėjant nuotraukas nustatytos anomalijos, kurias paaiškinti galėjo tik palydovo buvimas.

2005 m. atradus kitus du Plutono palydovus, dabar Charonas kartais vadinamas Plutonu I.

2015 m. liepos 15 d. NASANew Horizons“ misija praskriejo pro Plutoną ir tuo pačiu Charoną 27 000 km atstumu.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po atradimo Charonui suteiktas laikinas 1978 P 1 pavadinimas pagal tuo metu nesenai priimtą konvenciją. Kristis iš karto pasiūlė Charono vardą, bet oficialiai jis buvo priimtas 1985 m. pabaigoje (paskelbta 1986 m. sausio 3 d.).

Graikų mitologijoje Charonas yra mirusiųjų keltininkas, siejamas su dievu Hadu (romėnų pasisavintu Plutono vardu).

Fizinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Charono skersmuo 1208 km, vos daugiau nei pusė Plutono skersmens. Paviršiaus plotas 4 580 000 km². Priešingai nei Plutonas, kuris padengtas azoto ir metano ledu, Charono paviršius padengtas mažiau kintančiu vandens ledu ir, atrodo, turi atmosferą. 2007 m. Gemini observatorijos pastebėti amonio hidratų ir vandens kristalų plotai Charono paviršiuje leido iškelti mintį, kad ten aktyviai veikia kriogeizeriai.

Abipusis Charono ir Plutono užtemimas devintame dešimtmetyje leido astronomams gauti vieno Plutono ir abiejų dangaus kūnų spektrus. Atėmus Plutono spektrą iš bendro, buvo spektroskopiškai nustatyta Charono paviršiaus cheminė sudėtis.

Charono tūris ir masė leidžia nustatyti tankumą, pagal kurį galima teigti, kad Charonas yra ledinis kūnas, kuris turi mažiau uolienų pagal santykį nei Plutonas. Tai paremia teoriją, kad jis atsirado po galingo smūgio į Plutono ledinę mantiją. Yra dvi konkuruojančios teorijos apie Charono vidinę struktūrą: vieni mokslininkai mano, kad tai diferencijuotas kūnas kaip Plutonas su uoline šerdimi ir ledine mantija, kiti teigia, kad Charono viduje ledas ir uolienos susimaišę.

Orbitinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

Aplink Plutoną Charonas apsisuka per 6,387 d. Kadangi Charonas aplink savo ašį apsisuka per tą patį laikotarpį, į Plutoną visada yra atsukta viena Charono pusė (kaip Žemės ir Mėnulio atveju), be to, kadangi Plutonas aplink savo ašį apsisuka per tą patį laikotarpį, į Charoną visada atsukta viena Plutono pusė. Dėl tų pačių priežasčių Charonas nejuda Plutono danguje, žiūrint iš fiksuoto Plutono paviršiaus taško, kuriame jis išvis matomas, o Plutonas nejuda Charono danguje (panašiai, kaip geostacionarieji palydovai nejuda Žemės danguje). Plutono-Charono sistema Saulės sistemoje yra unikali tuo, kad jos gravitacinis sistemos centras yra Plutono išorėje – tarp Plutono ir Charono. Dėl to kartais Plutono-Charono sistema vadinama biplanetarine.


Commons-logo.svg Vikiteka: Charonas (palydovas) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka