Pijus Tiškevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pijus Tiškevičius
Pijus Tyškievič. Піюс Тышкевіч (M. Kazakievič, 1847).jpg
Tiškevičiai
Lelija (herbas)
Lelija (herbas)
Gimė: apie 1759 m.
Mirė: 1858 m. (~99 metai)
Logoiske
Tėvas: Felicijus Tiškevičius
Motina: Mosiecka
Sutuoktinis(-ė): Liudvika Sierakauskaitė
Augusta Pliaterytė
Vaikai:

Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius
Eustachijus Tiškevičius

Commons-logo.svg Vikiteka: Pijus TiškevičiusVikiteka

Pijus Tiškevičius (lenk. Pius Tyszkiewicz, apie 1759 m. – 1858 m. Logoiske) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiškevičių dvaras Logoiske

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės Logoisko šakos.[1] Tėvas Felicijus Tiškevičius. Motina Mosiecka. Brolis Domininkas Tiškevičius.

Jis gavo gerą išsilavinimą namuose, po to mokėsi Minske. 1794 metaisa dalyvavo Kosciuiškos sukilime.

Pašventė save ūkinei veiklai, Lahoisko grafystės ekonominio rentabilumo stiprinimui. 1815 metais Lahoiske pastatė naujus rūmus ampiro stiliuje. Tęsė giminės kronikos rašymą, gerokai išplėtė Tiškevičių meno galeriją ir biblioteką. Nuolat vedė grafystės archyvą. Apdovanotas muzikiniai, organizavo kamerinius koncertus. Grojo smuiku.

Šeima ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji žmona Liudvika Sierakauskaitė, antroji žmona Augusta Pliaterytė, sūnūs Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius, Eustachijus Tiškevičius.

Dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Logoisko, Kapčiamiesčio dvarų valdytojas. 1800 m. jo rūpesčiu buvo iš pagrindų perstatyta, padidinta ir išpuošta Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčia.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1794 m. sukilimo dalyvis. 18141820 m. Borisovo bajorų maršalka.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pijus TiškevičiusLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]