Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius

Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius
Tiškevičiai
Leliva (herbas)
Gimė	1806 m. vasario 17 d. Logoiske
Mirė	1868 m. liepos 13 d. (62 metai) Minske
Tėvas	Pijus Tiškevičius
Motina	Augusta Pliaterytė
Sutuoktinis (-ė)	Paulina Cechanoveckytė
Vaikai	Oskaras
Vikiteka	Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius

Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (bltr. Канстанцы Тышкевіч, lenk. Konstanty Tyszkiewicz, 1806 m. vasario 17 d. Logoisko dvare, Barysavo apskritis, Minsko gubernija – 1868 m. liepos 13 d. Minske) – Lietuvos didikas, Lelivos herbo grafas, ekonomistas, istorikas, kolekcininkas, archeologas, Lietuvos archeologijos pradininkas, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos ir Vilniaus senienų muziejaus steigėjas.

Biografija

Šeima

Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius su žmona ir sūnum Oskaru Drezdene 1860 m.

Kilęs iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų didikų Tiškevičių Logoisko šakos. . Tėvas Pijus Tiškevičius, motina Augusta Pliaterytė. Brolis Eustachijus Tiškevičius.

Dvarai

XIII Logoisko valdytojas. Ankstesnieji dvaro šeimininkai daugiausia rūpinosi ten esančių dviejų parapinių stačiatikių cerkvių ir vienos filijos, buvusios bazilijonų cerkvės ir vienuolyno bei parapinės katalikų bažnyčios, taip pat pačių rezidencinių rūmų statyba bei puošyba, o Konstantinas visą energiją skyrė miestelio pramonei, jo gyventojų gerovei kelti. 1837 m. Logoiske jis įkūrė lininių ir medvilninių audinių fabriką, o netrukus pastatė ir ketaus liejyklą, kuri turėjo aprūpinti apylinkę savais žemės ūkio padargais. Vėliau Logoiske atsirado dar ir cukraus fabrikas, jo paslaugomis netruko pasinaudoti miestelio gyventojai, ypač žydai. Tačiau labiausiai išgarsėjo jo įsteigtas paskolų bankas.

Studijos

Konstantino Benedikto Stanislovo Tiškevičiaus dvaras Mikailiškėse

Iš pradžių buvo auklėjamas namuose – guvernerio Guseko ir motinos. Vėliau buvo atiduotas į Polocko jėzuitų akademiją, o ją uždarius dar vienerius metus mokėsi grafų Zabielų dominikonų mokykloje Valinčiuose, Vitebsko gubernijoje, vėliau perkeltas į prestižiškiausią to meto vidurinę mokyklą – Vilniaus gimnaziją, įsikūrusią universiteto patalpose. 1828 m. baigė Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų skyrių.

Baigęs studijas, 1828 m. gavo vietą Varšuvoje, Lenkijos Karalystės iždo ministerijoje. Šios žinybos išsiųstas į užsienį, o baigęs misiją visiškai atsidėjo privačiam gyvenimui.

Mokslinė veikla

Susidomėjęs praeities tyrinėjimais savo lėšomis kasinėjo Vilniaus ir Minsko gubernijų pilkapius ir piliakalnius, rinko etnografinę medžiagą, kolekcionavo senienas. 1855 m. Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus įkūrimo iniciatorius. Komisijos nariai broliai Eustachijus ir Konstantinas Tiškevičiai, Adomas Honoris Kirkoras, Adomas Pliateris, Liudvikas Kondratovičius (Vladislovas Sirokomlė), kasinėjo archeologijos paminklus, rusų ir lenkų kalbomis leido leidinį „Vilniaus archeologijos komisijos užrašai“. Domėdamasis dailės istorija, surinko ir išleido senų Lietuvos graviūrų albumą.

Kurdamas savo teorijas, stengėsi remtis tik faktais. Jo veikalai yra vertinga medžiaga archeologijos mokslui, archeologijos istorijai Lietuvoje tyrinėti.

Neries ekspedicija

Ekspedicijos knygos "Neris ir jo krantai" viršelis (1871 m.)

1857 m. organizavo mokslinę tiriamąją ekspediciją Nerimi nuo upės ištakų iki santakos su Nemunu. K. Tiškevičiui buvo svarbu upę tirti ir geografo, ir astronomo, ir hidrografo akimis – ne veltui buvo matuojami ir piešiami kiekvienos reikšmingesnės Neries apyrubės planai, buvo išmatuotos ir sužymėtos pagrindinės jos rėvos, surašytos pakrančių gyvenvietės, tiltai, keltai, menkiausi šaltiniai, intakai. Jis tyrė vagos gilį ir plotį, rinko medžiagą apie pakrantėse esančius archeologijos paminklus, užrašinėjo tautosaką. Jis fiksavo menkiausius istorinius gyvenviečių duomenis, istorines detales, jų savininkų biografijas, padavimus, legendas, archeologijos paminklus. Ypač daug dėmesio skyrė prekybos Nerimi istorijai, rūpėjo ir upeivių kalba, sudarė jų kalbos žodynėlį. Surinktą medžiagą paskelbė knygoje „Wilija i jei brzegi“, kuri išspausdinta 1871 m. Drezdene.

Ekspedicija pakartota 2007 m. birželio 5–liepos 2 d.

Bibliografija

• 1847 m. – Opisanie powiatu Borysowskiego
• 1859 m. – Wiadomości historyczne o zamkach, horodyszczach i okopiskach starożytnych na Litwie i Rusi Litewskiej.
• 1868 m. – O kurhanach na Litwie i Rusi Zachodniej.
• 1871 m. – Wilja i jej brzegi.

Nuorodos

• Biografija laikraštyje Šiaurės Atėnai