Pastogė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pastogė miške
Pristatyta pastogė

Pastogė – lengvas, stačiakampio arba apskrito plano statinys su stogu ir ažūrinėmis sienomis (kartais visai be sienų), skirtas žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės šviesos. Statoma transporto stotelėse, turguose iš medinių, metalinių, plastikinių konstrukcijų.[1]

Pastogė suteikia užuovėją, jeigu jos atvira siena pastatoma atsižvelgiant į vyraujančio vėjo, krentančių kritulių kryptį. Suręsta pastogė iš parankinių, netašytų miško medžiagų tinka naudoti įsirengiant stovyklavietę.

Pristatyta pastogė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastogė gali būti ne tik atskiras statinys, bet ir kito statinio priestatas, suprantamas kaip vieta po stogu iš pastato lauko pusės. Paprastai, tokios pastogės gegnės remiasi į pagrindinio pastato sieną. Ši konstrukcija uždengta vienšlaičiu stogu, remiasi į atraminius stulpus. Ji yra kaip pagalbinė prie esamo pastato, įrengiama siekiant patenkinti naują poreikį. Tokioje pastogėje padedami įvairūs buities ir ūkio daiktai, pastatomas automobilis, įrengiama malkinė. Pastogė gali būti įrengta virš pastato durų, kai kuriais atvejais – virš lauko laiptų, prišlietų prie išorinės sienos pakilti į viršutinius aukštus.

Palyginti erdvi vieta po išsikišusiu šlaitiniu stogu būdinga Lietuvos kaimo tradiciniams gyvenamiesiems namams ir ūkiniams pastatams. Plati pastogė patikimiau saugojo statinio sienas nuo kritulių, be to, čia buvo vietos laikyti padargams, malkoms.

Šnekamojoje kalboje „pastogė“ turi ir „namų, vietos gyventi“ reikšmę: „Pastogės žmogus neturėjo, ėjo į dvarą“.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. [1][2] Pastogė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  2. Pastogė. lkz.lt