Mosin-Nagant
Mosin-Nagant | |
---|---|
Tipas | dėtuvinis šautuvas |
Konstruktorius | Sergejus Mosinas |
Šalis | Rusijos imperija Sovietų Sąjunga |
Sukurtas | 1891 m. |
Gamintas | 1892-1965 m. |
Naudotas | 1892-dabar |
Naudotojai | Rusija Sovietų Sąjunga Kinija ir daug kitų |
Kalibras, mm | 7,62 mm |
Šovinys, mm | 7,62×54 mm |
Svoris, kg | 4,0 kg |
Ilgis, mm | 1232 mm; (su durtuvu) 1738 mm |
Vamzdžio ilgis, mm | 730 mm |
Pradinis greitis, m/s | 1100 m/s |
Taikymo tolis, m | 2500 m (pirmo varianto) |
Maks. šūvio nuotolis, m | iki 2 000 m |
Mechanizmas | rankinis pertaisymas |
Dėtuvė | 5 šov. neišimama dėtuvė |
Mosin-Nagant, trilinijinis šautuvas (rus. винтовка Мосина, трёхлинейная винтовка, трёхлинейка) – S. Mosino 1891 m. sukonstruotas 7,62 mm kalibro karinis dėtuvinis šautuvas, priimtas į Rusijos imperijos ginkluotę. Pavadinimas trilinijinis nurodo kalibrą, nes senovinis matas linija reiškia 2,54 mm. Pirmasis ginklas, naudojęs 7,62x54 mm R šovinį.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Remdamasi 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karo, kur Rusijos imperijos kariuomenė buvo ginkluota įvairių sistemų vienšūviais šautuvais (daugiausia Berdano šautuvais Nr.1 ir Nr.2), o Osmanų imperijos kariuomenė naudojo daugiašūvius Winchester šautuvus, patirtimi Rusijos Vyriausioji artilerijos valdyba (rus. Главное Артиллерийское управление) užsakė sukurti daugiašūvį dėtuvinį šautuvą.
Pabandžius nesėkmingai modifikuoti „berdankas“ (Berdano šautuvus) buvo suformuota Specialioji dėtuvinių šautuvų tikrinimo komisija (Специальная комиссия по проверке магазинных винтовок), kuri turėjo išbandyti įvairių sistemų naujus šautuvus – pvz., Mauser, Lebelio, Lee-Metford.
1889 m. jaunas kapitonas Sergejus Mosinas pasiūlė 7,62 mm kalibro šautuvą. Tuo pačiu metu belgas Leonas Naganas (Léon Nagant) Rusijai pasiūlė savo 8,89 mm kalibro šautuvą.
Bandymų rezultatai parodė, kad Nagano šautuvas pranašesnis, komisija 14 balsų prieš 10 palaikė Nagano šautuvą. Tačiau įtakingiems komisijos nariams palaikant rusišką sistemą buvo priimtas kompromisinis sprendimas – priėmė Mosino šautuvą, bet pareikalavo patobulinti, panaudojant kai kuriuos Nagano šautuvo konstrukcinius sprendimus.
Į ginkluotę šautuvas buvo priimtas su pavadinimu rus. трёхлинейная винтовка образца 1891 года 'trilinijinis 1891 m. pavyzdžio šautuvas'. Šautuvo pavadinime konstruktoriaus pavardė atsirado 1924 m. Vakarų Europos literatūroje šautuvas neretai vadinamas Mosino-Nagano šautuvu, nes jame buvo panaudoti kai kurie Nagano šautuvo ypatumai (užtaisymo apkabos forma, šovinius stumiančios spyruoklės tvirtinimo būdas, kt.), didinantys šautuvo naudojimo patogumą.
Šautuvas pradėtas gaminti 1892 m. Tulos, Iževsko ir Sestrorecko ginklų gamyklose. Dėl riboto šių gamyklų pajėgumo 500 tūkst. Mosino šautuvų buvo užsakyta Prancūzijos kompanijos Manufacture Nationale d’Armes de Châtelleraut gamyklose.
Rusijos-Japonijos karo pradžiai Rusijos kariuomenė jau turėjo maždaug 3,8 mln. šautuvų.
Nuo priėmimo į ginkluotę (1891 m.) iki 1910 m. jau turimi šautuvai buvo patobulinti, sukurti nauji šautuvo variantai. Rusijai įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą Mosino šautuvai buvo gaminami 3 variantų – pėstininkų, dragūnų ir kazokų. Dėl šautuvų stygiaus ir Rusijos ginklų gamyklų nepajėgumo Rusija 1,5 mln. šautuvų užsakė Winchester kompanijoje (JAV). Karo metu daug šių šautuvų tapo Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos trofėjais, šios valstybės jais apginklavo atsargines dalis ir dalį Vokietijos laivyno. Pasibaigus karui šiuos šautuvus Vokietija pardavė Suomijai.
Pilietinio karo metu Rusijoje gamino kavalerijos ir dragūnų variantų Mosino šautuvus, tiesa, mažesniais kiekiais. 1924 m. buvo sudarytas komitetas šautuvo modernizavimui. Buvo modifikuotas dragūnų Mosin-Nagant, kuris vadinamas 1891/1930 m. modeliu.
1932 m. pradėta serijinė 1891/31 m. pavyzdžio snaiperinio Mosino šautuvo gamyba. Šie šautuvai pasižymėjo geresniu vamzdžio vidaus apdorojimu, optiniu taikikliu PE, PB ar PU ir žemyn lenkta užrakto rankena. Šių šautuvų pagamino 108345, juos plačiai naudojo Žiemos ir Antrajame pasauliniame kare, kur jie pasirodė kaip patikimas ir efektyvus ginklas. Dabar snaiperiniai Mosino šautuvai didelė retenybė, juos labai vertina ginklų kolekcionieriai, ypač vardinius snaiperinius šautuvus, kuriais apdovanodavo geriausius snaiperius.
Po Antrojo pasaulinio karo TSRS nustojo gaminti Mosino šautuvus ir juos išėmė iš ginkluotės, juos pakeitė SKS karabinai ir Kalašnikovo automatai. Tačiau Mosino šautuvus ir karabinus dar gamino Kinijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje. Rytų Europoje ir daug kur pasaulyje juos dar naudojo kelis dešimtmečius.
Ypatumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Durtuvas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1891/30 m. pavyzdžio šautuvas turėjo movinį durtuvą:
- Keturbriaunis adatiškas durtuvas
- Vienašmenis adatiškas durtuvas su grioveliu (geležtės ilgis 285 mm, mova kaip keturbriaunio durtuvo).
Privalumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Geros balistinės savybės
- Patvarus vamzdis ir užraktas
- Patikimumas bet kokiomis oro sąlygomis
- Paprastas ir patikimas užraktas, turintis tik 7 detales, lengvai išardomas ir sudedamas nenaudojant jokių įrankių.[1]
- Dėtuvės dėžutė iš viršaus gerai uždaryta
- Tvirta buožė
- Pigi rėmelinė šovinių apkaba
- Užraktas valant šautuvą lengvai išimamas
- Pakankamai didelė šaudymo sparta
- Pigus medinių dalių pakeitimas
Trūkumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Nepatvarus šoninis taikiklis
- Pasenęs šovinys su atbraila
- Rėmelinė apkaba be spyruoklės apsunkina užtaisymą šoviniais.[2]
- Ilgas ir senoviškas durtuvas (tiesa, efektyvesnis kautynėse durtuvais negu trumpi peiliniai durtuvai, naudoti kituose šautuvuose.[3].
- Trumpa užrakto svirtelė, dėl ko užraktas sunkiai atidaromas, ypač jei tūtelė standžiau įstringa lizde.
- Užrakto svirtelės vieta toli priekyje ir horizontali jos padėtis (be užlenkimo žemyn), dėl ko pertaisant šautuvą tenka jį atitraukti nuo peties.[3] Išimtis – snaiperinis Mosin-Nagant, kurio užrakto svirtelė ilgesnė ir užlenkta žemyn.
- Tiesus buožės kakliukas, nelabai patogus šaudant (tiesa, patogus durtuvų kautynėse).[3];
Valstybės naudotojos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Rusija/ Sovietų Sąjunga
- Estija
- Austrija-Vengrija[4]
- Bulgarija[4]
- Lenkija[5]
- Jugoslavija[5]
- Vengrija[5]
- Lietuva
- Kinija[5]
- Latvija[5]
- Suomija[5]
- daug kitų valstybių
Variantai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Modelis | 1891 ir 1891/10 m. pvz., pėstininkų šautuvas | 1891 ir 1891/10 m. pvz., dragūnų šautuvas | 1907 m. pvz., karabinas | 1891/30 m. pvz., šautuvas | 1938 m. pvz., karabinas | 1944 m. pvz., karabinas | Lenkiški 91/98/23 ir 91/98/25 m. pvz., karabinai |
Šovinys | 7,62×54 mm R | 7,92×57 | |||||
Masė be durtuvo ir šovinių, kg | 3,99/4,30 | 3,88/4,19 | 3,53/— | 3,86/4,16 | 3,49/— | —/4,0 | 3,9/? |
Ilgis be durtuvo/su durtuvu, mm | 1288/1730 | 1212/1655 | 1015/— | 1227/1659 | 1020/— | 1020/1330 | 1100/1420 |
Vamzdžio ilgis, mm | 800 | 724 | 510 | 730 | 508 | 508 | 600 |
Dėtuvės talpa | 4+1 | 4+1 | 4+1 | 4+1 | 4+1 | 4+1 | 4+1 |
Kovinė šaudymo sparta, šūv./min. | 10 | 10 | 10 | 10 | 10 | 10 | 10 |
Pradinis kulkos greitis, m/s | 685 (1891 m. pvz., šovinys) |
660 (1891 m. pvz., šovinys) |
620 (1891 m. pvz., šovinys) |
870 (šovinys su lengvąja 1908 m. kulka) |
816 (šovinys su lengvąja 1908 m. kulka) |
816 (šovinys su lengvąja 1908 m. kulka) |
845 |
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ описание винтовки Мосина Archyvuota kopija 2014-02-26 iš Wayback Machine projekto. на сайте gewehr.ru
- ↑ Kuriant šautuvą jau egzistavo tobulesnės spyruoklinės plokštelinės apkabos, tačiau jos buvo brangesnės, negu priimta Nagano apkaba.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Жук А. Б. Винтовки и автоматы. Воениздат, 1987 г.
- ↑ 4,0 4,1 Captured Mosin Nagant Rifles Archyvuota kopija 2011-06-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Описание винтовки Мосина Archyvuota kopija 2010-07-25 iš Wayback Machine projekto. на сайте world.guns.ru
|
|
|