1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karas
The Russo-Turkish War in Caucasia, 1877.gif
Karo veiksmai Kaukaze
Data 1877 m. balandžio 24 d. – 1878 m. kovo 3 d.
Vieta Balkanai, Kaukazas
Rezultatas Rusijos pergalė
San Stefano taika
Teritoriniai pakitimai Atkurta Bulgarijos valstybė; Rumunija, Serbija ir Juodkalnija tapo de jure nepriklausomomis nuo Osmanų imperijos; Karsas atiteko Rusijos imperijai
Kariaujančios pusės
Rusija Rusijos imperija
Rumunijos vėliava Rumunija
Civil Flag of Serbia.svg Serbija
Flag of the Principality of Montenegro.svg Juodkalnijos kunigaikštystė
Flag of Stiliana Paraskevova.svg Bulgarų savanoriai
Osmanų imperijos vėliava Osmanų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Rusija Nikolajus Romanovas
Rumunija Karolis I Rumunas
Osmanų imperija Ahmedas Muhtaras Paša
Osmanas Nuri Paša
Pajėgos
Rusija – 737,355

500 patrankų
Rumunija – 60,000
190 patrankų
Bulgarija – 40,000
Serbija – 81 500
Juodkalnija – 25 000

Osmanų imperija – 281 000[1]
Nuostoliai
Rusija – 15 567 žuvo mūšių metu,[2] 6 824 mirė nuo sužeidimų[2]

Rumunija: 4 302 žuvo arba dingo, 3 316 sužeista[3]
Bulgarija – 3 456 žuvo ir sužeista[2]
Serbija ir Juodkalnija – 2 400 žuvo ir sužeista[2]

30 000 žuvo, 90 000 žuvo dėl ligų[4]

1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karas – karas tarp Rusijos ir Osmanų imperijų. Karas daugiausia vyko Bulgarijos teritorijoje ir baigėsi Rusijos pergale. Rusijos pajėgos kovų pabaigoje stovėjo už 60 km nuo Stambulo. Kadangi kitos Europos galios norėjo išlaikyti pusiausvyrą Europoje ir neleisti perdidelės galios įgauti Rusijai Berlyno kongrese Rusijos ir Turkijos sudaryta San Stefano taika buvo peržiūrėta Osmanų naudai.

Karo dingstimi tapo Osmanų represijos prieš serbus ir bulgarus po Serbijos-Osmanų imperijos karo bei bulgarų Balandžio sukilimo. Veikiama panslavizmo Rusija jautėsi esanti šių tautų gynėja ir visuomenės nuomonė reikalavo įsikišimo. Strateginiu Rusijos tikslu buvo laisvas, geopolitinių priešininkų netrukdomas priėjimas prie Viduržemio jūros. Serbai ir bulgarai, kurie karo metu po keleto amžių vėl iškovojo nepriklausomybę, šiais laikais karą laiko antruoju savo nacionalinės istorijos gimimu. Bulgarijos istoriografijoje karas vadinamas Išvauojamuoju Rusijos-Turkijos karu, o laikotarpis iškart po karo Bulgarijos Atgimimu. Karas taip pat sudarė galimybę Rumunijai iškovoti visišką nepriklausomybę. Nors ji, skirtingai nuo kitų Balkanų dalių niekada tiesiogiai į Osmanų imperiją nebuvo įjungta, oficialiai ji buvo Turkijos vasaline valstybe. Dėl to Rumunijos istoriografijoje karas vadinamas Rumunijos nepriklausomybės karu.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kostantinopolio konferencija.

1875 m. vasarą Bosnijoje-Hercogovinoje kilo sukilimas prieš Osmanus. Svarbiausia maišto priežastimi buvo sunki mokesčių našta, kurią arti bankroto buvusi Osmanų vadžią uždėjo gyventojams. Nepaisant mokesčių sumažinimo sukilimas tęsėsi ir 1876 m. bei sukėlė bulgarų Balandžio sukilimą. Įtampa Bosnijoje ir rusų parama paskatino formaliai vasalines Osmanų imperijos Serbijos ir Juodkalnijos kunigaikštystes paskelbti karą savo siuzerenui.

Serbijos-Turkijos karas sustiprino imperines didžiųjų valstybių Rusijos ir Austrijos-Vengrijos ambicijas. 1876 m. liepos 8 d. Aleksandras Gorčakovas ir Gyula Andrássy Reichstadte sudarė susitarimą, pagal kurį Balkanus padalino į dvi įtakos sferas. 1876 m. rugpjūčio mėn. Osmanų armija nugalėjo Serbijos kariuomenę, kurioje tarnavo ir daug rusų bei bulgarų savanorių. Tai Rusijai ir Austrijai-Vengrijai buvo pats netinkamiausias variantas, nes nebeliko galimybių pasinaudojus karu užimti Osmanų teritorijas.

Bulgarų Balandžio sukilimo metu 1876 m. įvyko Batako skerdynės, kurios tapo Osmanų armijos žiaurumo prieš slavų civilius Bulgarijoje ir Serbijoje simboliu bei paveikė Vakarų viešąją opiniją. Prieš tokį Osmanų elgesį protestavo Viktoras Hugo, Fiodoras Dostojevskis, Konstantinas Aksakovas, Garibaldis ir kiti garsūs to metu asmenys.

1876 m. buvo sušaukta Kostantinopolio konferencija, kurioje diskutuotos vienos ar kelių autonominių Bulgarijos provincijų sudarymo galimybės, autonomijos ribos bei tokių autonominių darinių sienos. Osmanų valdžia renginį boikotavo ir galiausiai nutraukė, kai turkų užsienio reikalų ministras delegatus informavo, kad Osmanų imperija priėmė naują Konstituciją. Ši esą garantuojanti visų Osmanų imperijos etninių mažumų teises ir laisves ir suteikia bulgarams tokias pačias teises kaip ir kitiems Osmanų imperijos piliečiams.

Rusijos nuostatos prieš Osmanų imperiją išliko priešiškos, nes Osmanų Konstitucija laikyta kaip apsimestiniu problemos sprendimu. Diplomatiniais keliais 1877 m. sausį Rusija užsitikrino Austrijos-Vengrijos neutralumą galimo karinio konflikto su Turkija atveju. Už tai Austrija-Vengrija po karo turėjo gauti Bosniją ir Hercegoviną.

Jungtinėje Karalystėje viešoji opinija Balkanų atžvilgiu buvo nevienareikšmė. Bendžaminas Dizraelis, nors ir simpatizavo bulgarų laisvės kovai, tačiau buvo užkietėjęs Rusijos galios augimo priešininkas. Jis Didžiąją Britaniją laikė Osmanų imperijos gynėja, išlaikant tą pačią poziciją kaip ir Krymo karo metu.



Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Мерников, АГ (2005. — С. 376), Спектор А. А. Всемирная история войн, Минск .
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Борис Урланис, Войны и народонаселение Европы, Часть II, Глава II http://scepsis.net/library/id_2140.html
  3. Scafes, Cornel (2002), Armata Romania in Razboiul de Independenta 1877–1878, Bucuresti: Sigma, p. 149 .
  4. Мерников А. Г., Спектор А. А. Всемирная история войн. Харвест:2005. ISBN 985-13-2607-0}}

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka