Lizdeikos kalnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lizdeikos kalnas
Kernavės piliakalniai 3.jpg

Lizdeikos kalnas
Koordinatės
54°52′55.05″ š. pl. 24°51′10.04″ r. ilg. / 54.8819583°š. pl. 24.8527889°r. ilg. / 54.8819583; 24.8527889Koordinatės: 54°52′55.05″ š. pl. 24°51′10.04″ r. ilg. / 54.8819583°š. pl. 24.8527889°r. ilg. / 54.8819583; 24.8527889
Savivaldybė Širvintų rajonas
Seniūnija Kernavės seniūnija
Aukštis 25-30 m
Plotas 27x12
Naudotas I a. – XV a. pradžia
Žvalgytas 1970
Tirtas 1979 m.
Registro Nr. AR1132 / 24565, 24566, 3409 / A1471KP
Mindaugo pilys

Lizdeikos kalnas, Kernavės piliakalnis III su gyvenviete, Kernavė III, Smailiakalnis, Kriveikiškės, Smailakalnis – piliakalnio, vadinamo Aukuro kalnu priešpilis, vienas iš Kernavės piliakalnių (Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1132; unikalus objekto MC kodas 3409; registro iki 2005 m. balandžio 19 d. Nr. A1471KP) ir gyvenvietė (unikalus objekto MC kodas 24566) Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Kernavės pietinėje pakraštyje, Neries slėnio dešiniajame šlaite, Kernavės seniūnija.

Pavadintas krivio Lizdeikos garbei.

Kernavės kultūrinis rezervatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. liepos mėn. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Archeologinių paminklų kompleksą sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų: piliakalnis – Aukuro kalnas, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas, (piliakalniams vardai sugalvoti XIX a.), apie 0,4 km į pietryčius nuo jų esantis Kriveikiškio piliakalnis, taip pat Kernavės kapinynas, Kernavės pilkapynas ir Kernavės gyvenvietės.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas aukštumos kyšulyje į rytus nuo piliakalnio, vadinamo Aukuro kalnu, už natūralaus 20 m gylio, 50 m pločio griovio. Jo aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga rytų – vakarų kryptimi, 27x12 m dydžio. Jos rytiniame gale supiltas 4,5 m aukščio, 17 m pločio pylimas, kurio išorinis 6 m aukščio šlaitas leidžiasi į du 2-3 m pločio, 1-1,5 m gylio griovius, buvusius 20 m atstumu vienas nuo kito – jie aptikti 1979 m. tyrinėjimų metu. Šlaitai statūs, 25-30 m aukščio.

Kalno šiaurinė dalis nuslinkusi, erozija stabilizuota 1985–2004 m.

Už pylimo ariamame lauke aptikta gyvenvietės pėdsakų.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. [1] 1979 m. Pranas Kulikauskas padarė Lizdeikos kalno pylimo rytinės papėdės 54 m² pjūvį, rado du 2-3 m pločio viršuje, 1-1,5 m gylio griovius.

Piliakalnis datuojamas I a. – XV a. pradžia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1999-12-23; Nr. 1465. Paminklo teritorijos plotas 74000 m².

Pajautos slėnio panorama: Mindaugo sostas, už jo Lizdeikos kalnas ir dešinėje Aukuro kalnas

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Janionių piliakalnis 13 km
Paparčių piliakalnis 7 km
Šeimyniškėlių piliakalnis 74 km
Bartkūnų piliakalnis 27 km
Dainių piliakalnis 17 km
Šeimyniškių piliakalnis 97 km
Laužiškio piliakalnis 26 km
Sadūniškių piliakalnis 14 km
Blank-50px.png
Žaslių piliakalnis 16 km
Mančiūnų piliakalnis 16 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Bernotų piliakalnis 29 km
Veršiobalio piliakalnis 10 km
Latvių piliakalnis 3 km
Kalninių Mijaugonių piliakalnis 18 km
Paalkių piliakalnis 3,5 km
Bražuolės piliakalnis 21 km
Trakų salos pilis 25 km
Kriveikiškio piliakalnis 0,4 km
Bielazariškių piliakalnis 7 km
Gedimino pilis 35 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 83-84 (Nr. 310)

  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.184
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 38-43.
  • Tomas Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. Vilnius. 2003. T. 24, p. 66, 82.
  • Romas Jarockis. Kaulinių – raginių dirbinių gamyba Kernavėje XIII–XIV a. // Lietuvos archeologija. Vilnius. 1992. T. 9, p. 168–182.
  • Romas Jarockis. XIII–XIV amžių Kernavės kauliniai – raginiai dirbiniai // Lituanistica. 1996. Nr. 4, p. 11–24.
  • Gintautas Karnatka. Miesto Pajautos slėnyje Kernavėje tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 236–238.
  • Vytautas Kazakevičius. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. Vilnius. 2004, p. 28, 35, 37-38, 43.
  • Pranas Kulikauskas, Aleksiejus Luchtanas. Archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje 1979 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980. p. 35–38.
  • Aleksiejus Luchtanas. Gyvenvietės prie Kernavės tyrinėjimai 1983 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 28–31.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavės Pilies kalno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986. p. 34–35.
  • Aleksiejus Luchtanas. Tyrinėjimai Kernavėje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988. p. 137–142.
  • Aleksiejus Luchtanas. Žvalgomieji tyrinėjimai Kernavėje ir jos apylinkėse // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990. p. 195–196.
  • Aleksiejus Luchtanas. Tyrinėjimai Pajautos slėnyje Kernavėje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990. p. 148–152.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavė: Pajautos slėnio paslaptys // Kultūros barai. Vilnius. 1990. Nr. 3, p. 64–68; Nr. 4, p. 58–62.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavės pušyno prie Neries archeologiniai tyrinėjimai 1991 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 27–29.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kapinyno ir gyvenviečių tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 103–107.
  • Aleksiejus Luchtanas. „Aukuro kalno“ piliakalnio Kernavėje tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 50–53.
  • Aleksiejus Luchtanas. „Aukuro kalno“ piliakalnis Kernavėje // Baltų archeologija ir etnologija. Vilnius, 1994. p. 11–13.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kapinyno ir gyvenviečių tyrinėjimai Pajautos slėnyje Kernavėje 1993 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 158–160.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavė, Kernavė… // Liaudies kultūra. Vilnius. 1995. Nr. 5, p. 1–9.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavės ekspedicijai 15 metų // Baltų archeologija: Naujausių tyrimų rezultatai. Vilnius, 1995. p. 42–44.
  • Aleksiejus Luchtanas. Miesto Pajautos slėnyje Kernavėje tyrinėjimai 1995 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996. p. 254–255.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kapinyno ir gyvenviečių tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1994 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996. p. 115–117.
  • Aleksiejus Luchtanas. Gyvenviečių ir kapinyno tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1996 ir 1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998. p. 82–86.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavė // Lithuanian archaeology: investigations and findings. Vilnius, 1998. p. 22–23.
  • Aleksiejus Luchtanas. Kernavė – litewska Troja // Kernavė – litewska Troja. Warszawa, 2002. p. 11–33.
  • Aleksiejus Luchtanas, Gintautas Vėlius. Katalog // Kernavė – litewska Troja. Warszawa, 2002. p. 95–201.
  • Aleksiejus Luchtanas, Gintautas Vėlius. Archeologinių tyrinėjimų Kernavėje istorija // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Vilnius, 2005. p. 43–51.
  • Aleksiejus Luchtanas, Manvydas Vitkūnas. Kernavės gynybinis kompleksas // Karo archyvas. Vilnius, 2004. T. XIX, p. 30–83.
  • Лухтан А. Селище в Кернаве на берегу р. Нярис // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. Vilnius. 1987. T. XXVIII, p. 3–21.
  • Лухтан А. Клад из Кернаве // Coветская археология. Москва. 1988. № 2, c. 251–256.
  • Лухтан А, Сазонов Ю. В. Строительство в Кернаве в I и первой половине II тысячелетия н. э. // Археология и история Пскова и Псковской земли. 1988. Псков, 1989. c. 36–38.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, c. 73.
  • Gintautas Rackevičius. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius. 2002, p. 93, 100–101, 149–150, 167–169.
  • Petras Tarasenka. 1922. Ieškojimai Neries ir Šventosios santeklyje // Mūsų senovė. Tilžė. T. I. Kn. 4–5, p. 580.
  • Petras Tarasenka. Lietuvos piliakalniai. Vilnius. 1956, p. 65-66.
  • Adolfas Tautavičius. Iš seniausių laikų // Kernavė. Vilnius, 1972. p. 26–44.
  • Dalia Vaičiūnienė. Kernavės viršutinio miesto tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000. p. 131–134.
  • Dalia Vaičiūnienė. Kernavės viršutinis miestas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002. p. 40–41.
  • Dalia Vaičiūnienė. Kernavės viršutinis miestas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2002. p. 59–60.
  • Regina Volkaitė-Kulikauskienė. „Mindaugo sostu“ vadinamo Kernavės piliakalnio tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982. p. 28–31.
  • Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Kernavės piliakalnio „Mindaugo sostas“ tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 35–38.
  • Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Kernavės „Pilies kalno“ tyrinėjimai 1983 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 38–40.
  • Regina Volkaitė-Kulikauskienė. 1984. Ką slepia Kernavės piliakalniai // Mokslas ir gyvenimas. Vilnius. Nr. 3, p. 12–14.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka